Meistras ir Margarita

— Visai blogai, — pareiškė šeimininkas, — sakykit, ką norit, tačiau vyrai, kurie vengia vyno, lošimų, žavingų moterų draugijos, pašnekesių prie pietų stalo, didžiai įtartini. Tokie žmonės arba sunkiai serga, arba slapčiomis nekenčia aplinkinių. Tiesa, būna ir išimčių.

Tarp žmonių, sėdėjusių drauge su manim prie puotos stalo, retkarčiais pasitaikydavo nuostabių niekšų! Na, aš klausau, klokite savo reikalą. — Vakar jūs teikėtės rodyti fokusus…

— Aš? — šūktelėjo nustebęs magas. — Ką jūs, gerbiamasis. Man tokie dalykai lyg ir nedera.

— Atleiskite, — tarė išmuštas iš vėžių bufetininkas, — bet juk juodosios magijos seansas…

— Ak, štai kas, štai kas! Mielasis! Išduosiu jums paslaptį: aš visai ne artistas, aš paprasčiausiai norėjau išvysti pulką maskviečių, o patogiausia tai padaryti teatre. Štai mano palydovai, — jis linktelėjo į katiną, — ir surengė šitą seansą, o aš tik sėdėjau ir žiūrėjau į maskviečius. Bet jūs neblykškite, o sakykite, kokie gi su šiuo seansu susiję reikalai atvedė jus pas mane?

— Teikitės prisiminti, be visa ko, iš palubės krito pinigėliai… — bufetininkas prislopino balsą ir droviai apsidairė, — na, visi jų ir prisigaudę. Ir štai užeina į bufetą jaunuolis, duoda červoncą, aš jam grąžą — aštuonis su puse… Paskui antras.

— Taip pat jaunuolis?

— Ne, pusamžis. Trečias, ketvirtas… Aš visiems dalinu grąžą. O šiandien patikrinau kasą, ėgi pinigų vietoje — sukarpyti popierėliai. Bufete trūksta šimto dešimties rublių!

— Ajajai! — sušuko artistas. — Nejau jie manė, kad pinigai tikri? Man net mintis nekyla, kad jie šitaip būtų padarę tyčia.

Bufetininkas kažkaip šnairai ir liūdnai apsidairė, bet nieko neatsakė.

— Nejaugi sukčiai? — sunerimęs paklausė magas svečią. — Nejau tarp maskviečių esama sukčių?

Bufetininkas taip karčiai šyptelėjo, jog neliko jokių abejonių: taip, tarp maskviečių esama sukčių.

— Kaip negražu! — pasipiktino Volandas. — Neturtingą žmogų… juk jūs — neturtingas žmogus?

Bufetininkas įtraukė galvą į pečius, tad iškart tapo aišku, kad jis neturtingas žmogus.

— Kiek turite santaupų?

Klausimas buvo užduotas užjaučiamu tonu, tačiau tokio klausimo vis dėlto negalima pavadinti taktišku. Bufetininkas ėmė muistytis.

— Du šimtus keturiasdešimt tūkstančių penkiose taupomosiose kasose, — atsiliepė iš gretimo kambario blerbiantis balsas, — ir namie po grindimis du šimtus aukso dešimtinių.

Bufetininkas, sakytumei, lipte prilipo prie taburetės.

— Na, žinoma, anokia čia suma, — atlaidžiai tarė Volandas savo svečiui, — nors, beje, ir ta jums nereikalinga. Kada jūs mirsite?

Šįkart bufetininkas jau pasipiktino.

— Niekas to nežino, ir niekam tas neturėtų rūpėti, — atsakė jis.

— Na jau, nežino, — vėl pasigirdo iš kabineto tas pats išgveręs balsas, — pamanykit, Niutono binomas! Jis mirs po devynių mėnesių, ateinančių metų vasarį, nuo kepenų vėžio Pirmoje MVU klinikoje, ketvirtoje palatoje.

Bufetininko veidas pagelto.

— Devyni mėnesiai, — skaičiavo susimąstęs Volandas, — du šimtai keturiasdešimt devyni tūkstančiai… Po dvidešimt septynis tūkstančius per mėnesį? Mažoka, bet kukliai gyvenant, pakaks. O dar tie auksiniai.

— Auksinių realizuoti nepavyks, — įsikišo tas pats balsas, lediniais gniaužtais griebdamas bufetininkui už širdies, — po Andrejaus Fokičiaus mirties namas bus tuoj pat nugriautas, o dešimtinės pristatytos į Valstybinį banką. — Bet aš nepatarčiau jums gultis į kliniką, — toliau kalbėjo artistas, — koks įdomumas merdėti palatoje, kur aplink vaitoja ir kriokia beviltiški ligoniai. Ar negeriau už tuos dvidešimt septynis tūkstančius iškelti puotą ir, išgėrus nuodų, skambant stygoms, iškeliauti, apsuptam svaigstančių nuo vyno gražuolių ir šaunių bičiulių?

Smarkiai pasenęs bufetininkas sėdėjo net nekrusteldamas. Juodi ratilai apjuosė jo akis, skruostai subliūško, apatinis žandikaulis atvipo.

— Tiesą sakant, mes užsisvajojom, — šūktelėjo šeimininkas, — arčiau prie reikalo.

Rodykit tuos sukarpytus popierėlius.

Bufetininkas jaudindamasis išsitraukė iš kišenės pakelį, išvyniojo jį ir nustėro.

Laikraščio skiautėje gulėjo červoncai.

— Brangusis, jūs iš tiesų negaluojate, — tarė Volandas, gūžtelėjęs pečiais.

Išgąstingai šypsodamasis, bufetininkas pakilo nuo taburetės.

— O jei… — užsikirsdamas pratarė jis, — jeigu jie vėlei, taip sakant…

— Hm… — susimąstė artistas, — na, tuomet vėl užsukit pas mus. Maloniai prašom!

Džiaugiuosi su jumis susipažinęs.

Sulig tais žodžiais iš kabineto išpuolė Korovjovas, sugriebė bufetininko ranką, ėmė kratyti ją ir vis prašė Andrejų Fokičių visiems visiems perduoti linkėjimus. Menkai ką besuvokdamas, bufetininkas pasuko į prieškambarį.

— Hela, palydėkit! — suriko Korovjovas.

Vėl ta rusvaplaukė nuogalė prieškambaryje! Bufetininkas spruko pro duris, cyptelėjo „viso gero“ ir nusvirduliavo kaip girtas. Nulipęs žemėliau, stabtelėjo, atsisėdo ant laiptų, išsitraukė pakelį, patikrino — červoncai gulėjo kaip gulėję.

Tuo metu iš buto, esančio šioje laiptų aikštelėje, išėjo moteris su žaliu krepšeliu.

Išvydusi žmogų, sėdintį ant laiptų ir apspangusiomis akimis žiūrintį į červoncus, šyptelėjo ir susimąsčiusi tarė: