Meistras ir Margarita

Prie židinio, ant tigro kailio, iš malonumo markstydamasis prieš ugnį, tupėjo didžiulis juodas katinas. Stovėjo stalas, į kurį žvilgtelėjęs dievobaimingas bufetininkas krūptelėjo:

stalas buvo užtiestas bažnytiniu brokatu. Ant brokatinės staltiesės stovėjo galybė butelių — pilvotų, apiplėkusių ir dulkėtų. Tarp butelių tviskėjo dubuo, ir išsyk buvo aišku, kad tas dubuo iš gryno aukso. Palei židinį mažaūgis rudis su peiliu už diržo ant ilgos špagos čirškino mėsos gabalus, sultys lašėjo į ugnį, o dūmai kilo dūmtraukiu. Kvepėjo ne vien kepsniu, kvepėjo kažkokiais labai stipriais kvepalais ir smilkalais. Jau žinojusiam iš laikraščių apie Berliozo mirtį ir apie jo gyvenamą vietą bufetininkui net dingtelėjo mintis, ar tik čia, ko gero, nebuvo laikomos gedulingos pamaldos, tačiau šią mintį jis, beje, tučtuojau atmetė kaip visai paiką.

Priblokštas bufetininkas netikėtai išgirdo sodrų bosą:

— Na, tai kuo aš jums galiu būti naudingas?

Tik dabar bufetininkas ir išvydo šešėlyje tą, kurio jam reikėjo.

Juodasis magas tysojo ant kažkokios neaprėpiamos žemos sofos, o aplink jį mėtėsi pagalvės. Bufetininkui pasirodė, kad artistas apsirengęs vien tik juodais apatiniais ir tokiais pat juodais smailianosiais batais.

— Aš, — graudžiai prašneko bufetininkas, — esu Varjetė teatro bufeto vedėjas…

Artistas, tarsi norėdamas uždengti bufetininkui burną, ištiesė į priekį ranką, ant kurios pirštų žybčiojo brangakmeniai, ir labai karštai prabilo:

— Ne, ne, ne! Daugiau nė žodžio! Nieku gyvu ir niekuomet! Ničnieko iš jūsų bufeto neimsiu burnon! Aš, gerbiamasis, vakar praėjau pro jūsų prekystalį ir ligi šiol negaliu pamiršti nei eršketo, nei brinzos. Brangusis! Brinza nebūna žalios spalvos, kažkas jus apgavo. Ji turi būti balta. Taigi, o arbata? Juk tai pamazgos! Aš savo akimis mačiau, kaip kažkokia nevalyva mergužėlė pylė iš kibiro į jūsų milžinišką virdulį šulinio vandenį, o arbata tuo metu vis tiek buvo pilstoma į stiklines. Ne, mielasis, šitaip negalima!

— Dovanokit, — suvebleno tokio netikėto antpuolio pritrenktas Andrejus Fokičius, — aš ne dėl to, ir eršketas čia niekuo dėtas.

— Kaip niekuo dėtas, jeigu jis pagedęs!

— Eršketą mums atvežė antro šviežumo, — pranešė bufetininkas.

— Balandėli, kalbi nesąmones!

— Kodėl nesąmones?

— Todėl, kad antras šviežumas — nesąmonė! Šviežumas būna tik vienas — pirmas ir paskutinis. O jeigu eršketas antro šviežumo, vadinasi, jis pašvinkęs! — Dovanokit… — vėl buvo beprabyląs bufetininkas, neišmanydamas, kaip čia išsisukus nuo kimbančio prie jo artisto.

— Negaliu dovanoti, — griežtai tarė šis.

— Aš ne dėl to atėjau! — galut inai sutrikęs, pratarė bufetininkas.

— Ne dėl to? — nustebo magas iš užsienio. — O dėl ko gi jūs dar galėjot ateiti pas mane?

Jeigu atmintis manęs neapgauna, iš jums pagal profesiją artimų žmonių aš pažinojau tik vieną markitantę, bet labai seniai, kai jūs dar nė gimęs nebuvote. Beje, aš džiaugiuosi.

Azazelai! Taburetę ponui bufeto vedėjui!

Tasai, kuris kepė mėsą, atsisuko, išgąsdindamas bufetininką savo iltimis, ir mikliai padavėjam vieną iš tamsių žemučių ąžuolinių taburečių. Kitokių sėdimų baldų kambaryje nebuvo.

Bufetininkas suvapėjo:

– Širdingai dėkoju, — ir atsisėdo ant suoliuko. Užpakalinė kojelė tučtuojau triokštelėjo ir nulūžo, o bufetininkas aiktelėjęs skaudžiai tvojosi užpakaliu į grindis. Griūdamas jis užkabino koja kitą suolelį, stovėjusį priešais, ir užsivertė sau ant kelnių taurę, sklidiną raudono vyno.

Artistas sušuko:

— Ai! Ar neužsigavote?

Azazelas padėjo bufetininkui atsikelti, padavė kitą taburetę. Šeimininkui pasiūlius nusimauti kelnes ir išsidžiovinti jas prie ugnies, bufetininkas širdgėlos kupinu balsu atsisakė ir, be galo nepatogiai jausdamasis su šlapiais drabužiais, baugiai prisėdo ant kito suolelio.

— Aš mėgstu sėdėti žemai, — prabilo artistas, — nuo žemos kėdės ne taip baisu kristi.

Taigi mes sustojom prie eršketo? Balandėli mano! Šviežumas, šviežumas, šviežumas, štai koks turi būti kiekvieno bufetininko šūkis. Pala, gal teiktumėtės paragauti.

Purpurinėje židinio liepsnų šviesoje priešais bufetininką tvykstelėjo špaga, ir Azazelas įvertė į auksinę lėkštę šnypščiantį mėsos gabalą, pašlakstė jį citrinos sultimis ir padavė bufetininkui dvinagę auksinę šakutę.

– Širdingai… aš…

— Ne, ne, paragaukit!

Bufetininkas iš mandagumo įsidėjo kąsnelį burnon ir tuoj pajuto, kad kramto iš tiesų labai šviežią ir, svarbiausia, nepaprastai skanų patiekalą. Tačiau, kramsnodamas kvapią sultingą mėsą, bufetininkas vos neužspringo ir nenugriuvo antrąsyk. Iš gretimo kambario įskrido didelis tamsus paukštis ir sparnu užkliudė bufetininko plikę. Kai paukštis nutūpė šalia laikrodžio ant židinio atbrailos, pasirodė, kad tai pelėda. „Viešpatie švenčiausias! — pamanė nervingas kaip visi bufetininkai Andrejus Fokičius, — tai bent butukas!“ — Taurę vyno? Balto, raudono? Kokios šalies vyną jūs labiau mėgstate šiuo paros metu?

– Širdingai… aš negeriu…

— Be reikalo! Tada gal malonėsite partiją kauliukais? O gal mėgstate kokius nors kitus lošimus? Domino, kortas?

— Nelošiu, — atsiliepė jau pavargęs bufetininkas.