Meistras ir Margarita

Tuo metu kažkur viršuje dunkstelėjo durys. „Jis įėjo vidun!“ — stingstančia širdim pagalvojo Poplavskis. Sandėliuke buvo vėsoka, trenkė pelėmis ir batais. Maksimilianas Andrejevičius atsisėdo ant kažkokios medinės trinkos ir nusprendė palaukti. Pozicija buvo patogi, tiesiai pro sandėliuko langą galėjai matyti šeštos laiptinės laukujes duris.

Tačiau laukti teko ilgiau, negu manė kijeviet is. Laipt inė kažkodėl visąlaik buvo tuščia.

Viską galėjai puikiai girdėti, pagaliau penktame aukšte trinktelėjo durys. Poplavskis apmirė. Taip, jo žingsneliai. „Lipa žemyn“. Vienu aukštu žemiau atsidarė durys.

Žingsneliai nutilo. Moteriškas balsas. Liūdnojo žmogelio balsas… taip, tai jo balsas…

Pasakė kažką panašaus į „atstok, dėl Dievo meilės“… Poplavskio ausis stirksojo išdaužtame lange. Ta ausis pagavo moters juoką. Greiti ir mitrūs žingsniai žemyn; ir štai šmėstelėjo moters nugara. Toji moteris, nešina žaliu ceratiniu krepšeliu, išėjo pro laukujės duris į kiemą. O ano žmogelio žingsneliai vėl pasigirdo. „Keista, jis grįžta atgal į butą. Štai vėl viršuje atsidarė durys. Ką gi, dar luktelėsim“.

Šįsyk laukti teko neilgai. Durys dunkst. Žingsneliai. Žingsneliai nuščiuvo. Siaubingas riksmas. Katės kniaukimas. Greiti, smulkūs žingsneliai, žemyn, žemyn, žemyn!

Poplavskis sulaukė. Žegnodamasis ir kažką murmėdamas praskuodė liūdnasis žmogus, be skrybėlės, visai paklaikusiu veidu, subraižyta plike ir šlaput šlaputėlėmis kelnėmis. Jis puolė tampyt i laukujų durų rankeną, iš baimės nebesuvokdamas, kurion pusėn tos durys atsidaro — ar į lauką, ar į vidų, — galiausiai įveikė jas ir išpuolė į saulėtą kiemą.

Butas buvo patikrintas, nebekvaršindamas sau galvos nei dėl mirusio sūnėno, nei dėl buto, krūpčiodamas vien nuo minties apie tą pavojų, kuris jam grėsė, Maksimilianas Andrejevičius, šnibždėdamas tik du žodžius: „Viskas aišku! Viskas aišku!“, išbėgo į kiemą. Po kelių minučių troleibusas lakino ekonomistą planuotoją Kijevo stoties link.

Kol ekonomistas lindėjo sandėliuke, mažajam žmogeliui nutiko be galo nemaloni istorija. Žmogelis buvo Varjetė bufetininkas Andrejus Fokičius Sokovas. Kol tardytojai apklausinėjo Varjetė tarnautojus, Andrejus Fokičius laikėsi nuošalyje, ir buvo pastebėta tik tiek, kad jis pasidarė dar liūdnesnis nei visada, be to, kad teiravosi kurjerį Karpovą, kur apsigyveno atvykęs magas.

Taigi, prasilenkęs laiptų aikštelėje su ekonomistu, bufetininkas užkopė į penktą aukštą ir paskambino į buto Nr. 50 duris.

Durys atsidarė nedelsiant, tačiau bufetininkas krūptelėjo, žengė atatupstas ir ne iš karto įėjo vidun. Duris atidarė visai nuoga mergina, pasirišusi tik koketišką nėriniuotą prijuostėlę ir prisisegusi ant galvos baltą kykutį. Tiesa, ji avėjo auksinėmis kurpaitėmis.

Merginos kūnas buvo nepriekaištingai sudėtas, ir vieninteliu jos išvaizdos trūkumu galėjai laikyti tik tamsiai raudoną randą ant kaklo.

— Ką gi, užeikit, jei skambinot! — tarė mergina, įsmeigusi į bufetininką žalias ištvirkėlės akis.

Andrejus Fokičius aiktelėjo, sumirksėjo ir, keldamas nuo galvos skrybėlę, žengė į prieškambarį. Kaip tik tuo metu prieškambaryje suskambo telefonas. Besarmatė kambarinė, vieną koją pastačiusi ant kėdės, nukėlė ragelį ir tarė į jį:

— Alio!

Bufetininkas nežinojo, kur dėti akis, mindžikavo vietoje ir mintijo: „Tai bent užsieniečio kambarinė! Tfu, kokia šlykštynė!“ Ir, gelbėdamasis nuo tos šlykštynės, ėmė žvalgytis į šalis.

Didelis apytamsis prieškambaris buvo užgriozdintas neįprastais daiktais ir drabužiais.

Štai ant kėdės atkaltės kabojo gedulingas apsiaustas ugnies spalvos pamušalu, ant stalelio po veidrodžiu gulėjo ilga špaga su spindinčia auksine rankena. Trys špagos sidabrinėmis rankenomis paprasčiausiai stovėjo kampe tarsi kokie skėčiai ar lazdos. O ant elnio ragų kabojo beretės, papuoštos erelio plunksnomis.

Taip, — kalbėjo telefonu kambarinė, — kas? Baronas Maigelis? Klausau. Taip! Ponas artistas šiandien namuose. Taip, jam bus malonu jus išvyst i. Taip, svečiai… Frakas arba juodas švarkas. Ką? Dvyliktą nakties, — baigusi kalbėti, kambarinė padėjo ragelį ir kreipėsi į bufetininką: — Ko pageidausite?

— Norėčiau pamatyti pilietį artistą.

— Ką? Patį artistą? — Patį, — liūdnai atsakė bufetininkas.

— Paklausiu, — matyt, dvejodama tarė kambarinė ir, pravėrusi duris į velionio Berliozo kabinetą, pranešė: — Riteri, atvyko kažkoks menkas žmogelis, kuris sako, kad jam reikalingas mesiras.

— Tegul užeina, — pasigirdo iš kabineto išgveręs Korovjovo balsas.

— Eikit į svetainę, — visai paprastai tarė mergina, tarsi būtų apsirengusi kaip normalus žmogus, ir pravėrė duris į svetainę, o pati dingo iš prieškambario.

Įėjęs ten, kur buvo pakviestas, bufetininkas užmiršo net savo reikalą — taip apstulbino jį kambario apstatymas. Pro didelių langų spalvotus stiklus (be pėdsakų dingusios juvelyro našlės išmonė) tarytumei bažnyčioje liejosi nepaprasta šviesa. Nors buvo karšta pavasario diena, senoviškame didžiuliame židinyje pleškėjo malkos. Bet kambaryje toli gražu nebuvo karšta, net priešingai, įeinantį bufetininką nusmelkė kažkokia požemių drėgmė.