Meistras ir Margarita

PROFESORIUS VOLANDAS JUODOSIOS MAGIJOS SEANSAI SU VISIŠKU JOS DEMASKAVIMU Varenucha, paklojęs afišą ant maketo ir atsitraukęs atatupstas, pasigrožėjo ja ir liepė kapeldineriui nedelsiant atiduoti visus egzempliorius išklijuoti.

— Gerai, trumpai ir taikliai, — tarstelėjo Varenucha, kapeldineriui išėjus.

— O man baisiai nepatinka ši užmačia, — pro akinius piktai dėbčiodamas į afišą, burbtelėjo Rimskis, — ir apskritai stebiuosi, kaip jam leido tokį dalyką.

— Be reikalo, be reikalo, Grigorijau Danilovičiau, tai labai subtilus žingsnis. Visa esmė — demaskavimas.

— Kažin, kažin, jokios esmės aš čia nematau, jis vis ką nors prasimano! Nors būtų parodęs tą magą! Ar bent tu jį matei? Kur jis jį iškasė, velniai žino!

Paaiškėjo, kad Varenucha, kaip ir Rimskis, mago nematė. Vakar Stiopa („kaip pamišęs“, pasak Rimskio) įlėkė pas finansų direktorių su gatavu sutarties juodraščiu, liepė tuoj pat ją perrašyt i ir išmokėti pinigus. Ir tasai magas išgaravo, ir niekas jo nematė, išskyrus patį Stiopą.

Rimskis išsitraukė laikrodį, pamatė, kad jau penkios po dviejų, ir visiškai pasiuto. Iš tikrųjų! Lichodejevas skambino maždaug vienuoliktą, žadėjo ateiti po pusvalandžio, ir ne tik neatėjo, bet dingo iš namų!

— Mano darbai nejuda iš vietos! — jau urgzte urzgė Rimskis, pirštu baksnodamas į nepasirašytų popierių krūvą.

— Ar tik jis nepalindo kaip tas Berliozas po tramvajum? — kalbėjo Varenucha, prispaudęs prie ausies ragelį, kuriame girdėjosi aiškūs, ilgi ir visai beviltiški signalai.

— Neblogai būtų… — patyliukais pro dantis iškošė Rimskis.

Tą akimirką į kabinetą įžengė moteris, apsivilkusi uniformine striuke, su kepure, juodu sijonu ir lengvais bateliais. Iš mažo krepšelio, prisegto prie diržo, moteris ištraukė baltą kvadratinį popierėlį ir sąsiuvinį ir pasiteiravo:

— Kur čia Varjetė? Jums žaibo telegrama. Pasirašykite.

Varenucha sukeverzojo kažkokį hieroglifą moters sąsiuvinyje ir, vos tik paskui ją užsitrenkė durys, atplėšė užklijuotą kvadratėlį.

— Perskaitęs telegramą, jis sumirksėjo ir padavė kvadratėlį Rimskiui.

Telegramoje buvo išspausdintas toks tekstas: „Jaltos Maskva Varjetė Šiandien pusę dvylikos milicijon atvyko šatenas naktiniais baltiniais kelnėmis be batų psichinis pasivadino Lichodejevu Varjetė direktorium Skubiai telegrafuokite Jaltos milicijai kur direktorius Lichodejevas“.

– Še tau! — sušuko Rimskis ir pridūrė: — Dar vienas siurprizas!

— Dmitrijus apsišaukėlis, — tarė Varenucha ir prašneko į telefono ragelį: — Telegrafas?

Varjetė sąskaiton. Priimkite žaibo telegramą… girdite?.. „Jalta, milicija… Direktorius Lichodejevas Maskvoje Finansų direktorius Rimskis“…

Nekreipdamas dėmesio į Jaltos apsišaukėlį, Varenucha vėl puolė kur įmanydamas ieškoti telefonu Stiopos ir, suprantama, niekur jo nerado.

Kaip sykis tuo metu, kai Varenucha su rageliu rankoje galvojo, kur dar paskambinus, įėjo ta pati moteris, kuri atnešė pirmąją telegramą, ir įteikė Varenuchai naują vokelį.

Skubiai jį atplėšęs, Varenucha perskaitė, kas parašyta, ir švilptelėjo.

— Kas dar? — nervingai krūptelėjęs, paklausė Rimskis.

Varenucha tylomis ištiesė jam telegramą, ir finansų direktorius išvydo tokius žodžius:

„Maldauju tikėti nublokštas Jalton Volando hipnozės skubiai telegrafuokite milicijai asmens tapatumą Lichodejevas“.

Suglaudę galvas, Rimskis ir Varenucha kelis kartus perskaitė telegramą, o perskaitę be garso įsistebeilijo vienas į kitą.

— Piliečiai! — ūmai užpyko moteris. — Pirma pasirašykit, o paskui galėsit tylėti, kiek patinka! Aš juk žaibus nešioju.

Nenuleisdamas akių nuo telegramos, Varenucha įstrižai pasirašė sąsiuvinyje, ir moteris dingo.

— Juk tu po vienuolikos kalbėjai su juo telefonu? — nieko nebenutuokdamas prašneko administratorius.

— Net šnekėti juokinga! — šaižiu balsu suriko Rimskis. — Nesvarbu, ar kalbėjau, ar nekalbėjau, bet jis negali būti Jaltoje! Juokinga!

— Jis girtas… — tarė Varenucha.

— Kas girtas? — paklausė Rimskis, ir abu vėl įsistebeilijo vienas į kitą. Nebuvo jokios abejonės, kad iš Jaltos telegrafavo kažkoks apsišaukėlis ar pamišėlis.

Tačiau štai kas keista: iš kur tasai Jaltos mistifikatorius pažįsta Volandą, tik vakar atvykusį į Maskvą? Iš kur jis žino apie Lichodejevo ryšius su Volandu?

— „Hipnozės…“ — pakartojo Varenucha žodį iš telegramos. — Iš kur jis žino apie Volandą? — jis sumirksėjo ir ūmai ryžtingai šūktelėjo: — Ne, nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė!

— Kur jis apsigyveno, tas Volandas, velniai jį griebtų? — paklausė Rimskis.

Varenucha kaipmat susisiekė su inturistų biuru ir didžiausiai Rimskio nuostabai pranešė, kad Volandas apsigyveno Lichodejevo bute. Paskui, surinkęs Lichodejevo buto numerį, Varenucha ilgai klausėsi sodraus pypsėjimo ragelyje. Pro tą pypsėjimą kažkur iš toli atsklido niūrus duslus balsas, dainuojantis: „…uolos, mano prieglobstis…“ — ir Varenucha nusprendė, kad į telefono tinklą kažkaip įsibrovė balsas iš radijo teatro.

— Butas neatsako, — tarė Varenucha, padėdamas ragelį ant svirtelės, — gal dar kartą pabandyti…