Meistras ir Margarita

— Priimkite žaibą. Varjetė. Taip. Milicija. Taip. „Šiandien maždaug pusę dvylikos Lichodejevas skambino man telefonu Maskvos, taškas. Vėliau į tarnybą neatvyko ir surast i telefonu jo negalime, taškas. Braižą patvirtinu, taškas. Imuosi priemonių sekti minėtą artistą. Finansų direktorius Rimskis.“ — „Labai protingai sumanyta!“ — buvo begalvojąs Varenucha, tačiau, nespėjus taip pagalvoti, jo mintyse praskriejo žodžiai: „Kvailystė! Jis negali būti Jaltoje!“ O Rimskis tuo metu šit ką padarė: tvarkingai sudėjo krūvelėn visas gautas telegramas ir savosios kopiją, viską sukišo į voką, užklijavo jį, viršuje užrašė keletą žodžių ir įteikė jį Varenuchai, sakydamas:

— Ivanai Saveljevičiau, tučtuojau pats nuvežk. Tegul tenai aiškinasi.

„O šįsyk išties protingai sumanyta!“ — pagalvojo Varenucha ir įsimetė voką į portfelį.

Paskui dėl visa ko dar sykį surinko telefonu Stiopos buto numerį, įsiklausė ir ėmė džiugiai ir paslapt ingai mirksėti ir vaipytis. Rimskis ištempė kaklą.

— Gal pakviestumėt artistą Volandą? — saldžiu balsu paprašė Varenucha.

— Jo malonybė užsiėmęs, — blerbiančiu balsu atsiliepė ragelis, — o kas prašo?

— Varjetė administratorius Varenucha.

— Ivanas Saveljevičius? — džiugiai sukrykštė ragelis. — Be galo smagu girdėti jūsų balsą!

Kaip sveikatėlė?

— Mersi, — nustebintas atsakė Varenucha, — o su kuo aš kalbu?

— Padėjėjas, jo padėjėjas ir vertėjas Korovjovas, — čiauškėjo ragelis, — jūsų paslaugoms, mielasis Ivanai Saveljevičiau! Kuo galiu būti naudingas? Pasakykit!

— Atleiskite, o Stepano Bogdanovičiaus Lichodejevo šiuo metu nėra namie?

— Deja, nėra! Nėra! — rėkė ragelis. — Išvyko.

— O kur?

– Į užmiestį pasivažinėti mašina.

— K… ką? Pa… pasivažinėti?.. O kada jis grįš?

— Ogi sakė kvėptelėsiąs tyro oro ir grįšiąs!

– Šit kaip… — sumišęs tarė Varenucha. — Mersi. Malonėkit pranešti mosje Volandui, kad jo pasirodymas šiandien trečioje dalyje.

— Klausau. Be abejo. Žinoma. Nedelsiant. Būtinų būtiniausiai. Pranešiu, — trūkčiodamas išpyškino ragelis.

— Viso gero, — stebėdamasis pasakė Varenucha.

— Prašom priimti, — kalbėjo ragelis, — mano karščiausius sveikinimus ir linkėjimus!

Geros kloties! Sėkmės. Visokeriopos laimės. Viso!

— Na, žinoma. Ar aš nesakiau? — sušuko įsikarščiavęs administratorius. — Visai ne į Jaltą, į užmiestį išvažiavo!

— Na jeigu taip, — blykšdamas iš pykčio prašneko finansų direktorius, — tai čia tokia kiaulystė, jog ir apsakyt neįmanoma.

Ūmai administratorius stryktelėjo aukštyn ir taip suklykė, kad Rimskis net krūptelėjo:

— Prisiminiau! Prisiminiau! Puškine atsidarė čeburekinė „Jalta“! Viskas aišku!

Nuvažiavo tenai, prisigėrė ir siunčia dabar iš ten telegramas!

— Na, čia tai jau per daug, — atsiliepė Rimskis, jo skruostas ėmė trūkčioti, o akyse žybtelėjo t ikrų tikriausias įtūžis, — ką gi, brangiai kainuos jam šitas pasivažinėjimas… — čia jis ūmai užsikirto ir neryžtingai pridūrė: — O kaip gi milicija…

— Niekai! Jo paties išdaigos! — pertarė jį ekspansyvusis administratorius ir paklausė: — Tai vežti paketą?

— Būtinai, — atsakė Rimskis. Ir vėl atsidarė durys, ir įėjo ta pati… „Ji!“ — kažkodėl sielvartingai pagalvojo Rimskis. Ir abu pakilo pasitikti laiškininkės.

Šį kartą telegramoje buvo rašoma:

„Ačiū patvirtinimą skubiai penkis šimtus miliciją man rytoj išskrendu Maskvą Lichodejevas“.

— Iš proto išsikraustė… — vos vos pratarė Varenucha.

O Rimskis žvangtelėjo raktu, išėmė iš nedegamos spintos pinigus, atskaičiavo penkis šimtus rublių, paskambino, atidavė pinigus kurjeriui ir pasiuntė jį į telegrafą.

— Atleisk, Grigorijau Danilovičiau, — netikėdamas savo akimis sumurmėjo Varenucha, — man regis, pinigus be reikalo siunti.

— Pinigai grįš, — tyliu balsu atsakė Rimskis, — o štai jam tasai piknikėlis smarkiai atsirūgs, — ir pridūrė, rodydamas į Varenuchos portfelį: — Važiuok, Ivanai Saveljevičiau, nedelsk.

Ir Varenucha, nešinas portfeliu, išbėgo iš kabineto.

Jis nusileido žemyn, išvydo ilgiausią eilę prie kasos, sužinojo iš kasininkės, kad ši po valandos laukia anšlago, nes publika, vos išvydusi papildomą afišą, pradėjo plūste plūsti, liepė kasininkei palaikyti ir neparduoti trisdešimt bilietų į geriausias vietas ložėse ir parteryje, išdūmė iš kasos, pakeliui atsikratė įkyrių kontramarkių medžiotojų ir smuko į savo kabinetėlį pasiimti kepurės. Tuo metu sučirškė telefonas.

— Klausau! — riktelėjo Varenucha.

— Ivanas Saveljevičius? — pasiteiravo be galo šlykštus sniaukrojantis balsas ragelyje.

— Jo nėra teatre! — buvo bešaukiąs Varenucha, bet balsas jį išsyk nutraukė.

— Nekvailiokit, Ivanai Saveljevičiau, o klausykit. Šitų telegramų niekur neneškit ir niekam nerodykit.

— Kas čia kalba? — sugriaudėjo Varenucha. — Baikite, pilieti, tuos pokštus! Tuoj pat būsite susektas! Jūsų numeris?

— Varenucha, — atsiliepė tas pats šlykštus balsas, — ar supranti rusiškai? Niekur nenešk telegramų.

– Šit kaip, jūs vis tiek nesiliaujat? — suriko įdūkęs administratorius. — Na palaukit! Jums atsirūgs, — jis dar šūktelėjo kažkokį grasinimą, bet čia pat nutilo, pajutęs, kad ragelyje niekas nebesiklauso.