Meistras ir Margarita

Ūmai kabinetėlyje kažkaip sparčiai pradėjo temt i. Trenkęs durimis, Varenucha iššoko lauk ir pro šonines duris išsmuko į vasaros sodą.

Administratorius buvo įsikarščiavęs ir kupinas energijos. Po įžūlaus skambučio jis neabejojo, kad kažkokia chuliganų gauja krečia bjaurius pokštus ir kad tie pokštai susiję su Lichodejevo dingimu. Administratorius net duso nuo troškimo demaskuoti piktadarius, ir, kad ir kaip keista, jo krūtinėje sutvinksėjo kažkokio malonumo nuojauta. Taip būna, kai žmogus siekia atsidurti dėmesio centre, pagarsinti kokią nors sensacingą žinią.

Sode vėjas pūstelėjo administratoriui į veidą ir pribėrė į akis smėlio, tarsi pastodamas kelią, tarsi įspėdamas. Antrame aukšte taip trinktelėjo lango rėmas, kad vos nepažiro stiklai, o klevų ir liepų viršūnėmis nuošė neramus gūsis. Sutemo ir pasidarė vėsu.

Administratorius pasitrynė akis ir išvydo, kad virš Maskvos pažemėliais slenka gelsvapilvis audros debesis. Tolumoje dusliai sudundėjo.

Nors Varenucha labai skubėjo, nenugalimas noras privertė jį užbėgti į lauko tualetą ir patikrinti, ar monteris aptaisė elektros lemputę apsauginiu tinkleliu. Prašokęs pro tirą, Varenucha atsidūrė tankiuose alyvų sąžalynuose, kurių vidury stovėjo melsvas tualeto namelis. Monteris pasirodė esąs tvarkingas žmogus, vyrų pusės palubėje lemputė buvojau aptaisyta vielos tinkleliu, tačiau administratorių įskaudino tai, kad net užslinkus tokiai prieblandai galima buvo įžiūrėti, jog sienos jau aprašinėtos anglim ir pieštuku.

— Kad juos kur!.. — prasižiojo administratorius, tačiau staiga už nugaros išgirdo murkiant:

— Ar čia jūs, Ivanai Saveljevičiau?

Varenucha krūptelėjo, atsisuko ir išvydo priešais save kažkokį neaukštą storulį, sakytumei su katino fizionomija.

— Na, aš, — nemeiliai atšovė Varenucha.

— Labai, labai malonu, — laibu balseliu atsiliepė į katiną panašus storulis ir ūmai atsivedėjęs taip žiebė Varenuchai į ausį, kad kepurė nulėkė administratoriui nuo galvos ir visiems laikams dingo tupyklos skylėje.

Nuo storulio smūgio visa išvietė akimirką sušvito plazdančia šviesa, o danguje atsiliepė perkūnijos trenksmas. Paskui dar kartą tvykstelėjo žaibas, ir priešais administratorių išdygo antrasis — mažutis, tačiau plačių atleto pečių. Tasai antrasis, matyt, kairiarankis, pylė administratoriui į kitą ausį. Įkandin vėl sugriaudėjo perkūnija, ir į medinį išvietės stogą subarbeno lašai.

— Ką jūs, drau… — suvebleno apdujęs administratorius, bet tučtuojau suprato, kad žodis „draugai“ visai nedera banditams, užpuolusiems žmogų viešame tualete, sušvokštė: — pilie… — sumetė, kad ir tokio kreipinio jie nenusipelnė, ir gavo trečią baisingą antausį nežinia nuo kurio, gavo taip, kad kraujas kliūstelėjo iš nosies ant tolstojiškos palaidinės.

— Ką nešies portfelyje, parazite? — šaižiai suklykė panašusis į katiną. — Telegramas? O ar tavęs neperspėjo telefonu, kad niekur jų neneštum? Ar perspėjo tave, klausiu?

— Perspi… spėjo… spijo… — dusdamas atsakė administratorius.

— O tu vis tiek jas velki? Duokš portfelį, šunsnuki! — tuo pačiu sniaukrojančiu balsu, girdėtu ragelyje, sušuko antrasis ir išplėšė portfelį iš tirtančių Varenuchos rankų.

Ir abudu čiupo administratorių už parankių, išvilko jį iš sodelio ir pasileido Sodų gatve.

Audra siautėjo iš visos sveikatos, vanduo kunkuliuodamas ir šniokšdamas plūdo į kanalizacijos šulinius, aplink sproginėjo oro burbulai, kilo bangos, nuo stogų žliaugiantis vanduo netilpo į laštakus, iš tarpuvarčių kliokė putoti srautai. Sodų gatvėje neliko nė gyvos dvasios, ir gelbėti Ivano Saveljevičiaus nebuvo kam. Žaibų šviesoje liuoksėdami per ištvinusius vandenis, banditai per sekundę atitempė leisgyvį administratorių iki namo Nr. 302 bis ir nėrė su juo į tarpuvartę, kur palei sieną glaudėsi dvi basos moterys su bateliais ir kojinėmis rankose. Paskui puolė į šeštąją laiptinę, ir kone visai pamišęs Varenucha buvo užskraidintas į penktą aukštą ir nutėkštas ant grindų gerai jam pažįstamame apytamsiame Stiopos Lichodejevo buto prieškambaryje.

Abu plėšikai dingo, o vietoj jų prieškambaryje pasirodė nuogut nuogutėlė mergina — rudaplaukė, degančiomis fosforinėmis akimis.

Varenucha suprato, kad čia jau pats baisiausias iš visų jo patirtų dalykų, ir suvaitojęs atsišliejo į sieną. O mergina prisiartino prie pat administratoriaus ir padėjo delnus jam ant pečių. Varenuchos plaukai atsistojo piestu, nes ir per šaltą permirkusį marškinių audinį jis pajuto, kad jos delnai dar šaltesni, kad jie stingdo lediniu šalčiu.

— Eikš, aš tave pabučiuosiu, — švelniai tarė mergina, ir prie pat jo akių tvykstelėjo švytinčios akys. Tada Varenucha prarado sąmonę ir bučinio nepajuto.

XI skyrius IVANO SUSIDVEJINIMAS

Šilas anapus upės, dar prieš valandą švytėjęs gegužės saulėje, apsiblausė, papilkėjo ir ištirpo tamsoje.

Žliaugiančio vandens šydas uždengė langą. Danguje be paliovos blyksėjo zigzagai, dangus plyšo į skutus, ir tada ligonio kambarį užliedavo plazdanti bauginanti šviesa.

Ivanas sėdėjo ant lovos ir tyliai verkė, žvelgdamas į drumstą, burbulų pilną upę.