Meistras ir Margarita

Apskritai sujudimas didėjo, ir nežinia į ką visai tai būtų pavirtę, jeigu Fagotas nebūtų staiga pūstelėjęs aukštyn ir sustabdęs pinigų lietaus.

Du jaunuoliai, linksmai ir reikšmingai susižvalgę, pakilo iš vietų ir tiesutėliai patraukė į bufetą. Teatras gaudė, visų žiūrovų akys blizgėjo iš susijaudinimo. Taip, taip, nežinia į ką visa tai būtų pavirtę, jeigu Bengalskis nebūtų sukaupęs paskutinių jėgų ir sukrutėjęs.

Stengdamasis kaip nors valdytis jis iš įpratimo patrynė rankas ir skambiu balsu šitaip prašneko:

— Taigi, piliečiai, mes su jumis matėme vadinamą masinės hipnozės atvejį. Grynai mokslinis eksperimentas, puikiai įrodantis, kad jokių stebuklų ir jokios magijos nėra. Tad paprašysime maestro Volandą demaskuoti šį eksperimentą. Tuojau jūs, piliečiai, išvysite, kaip šitie tariami pinigai dings lygiai taip pat ūmai, kaip ir atsirado.

Jis ėmė ploti, tačiau plojo vienut vienas, jo veide tuo metu žaidė pasitikėjimo kupina šypsena, tačiau akyse to pasitikėjimo nesimatė, jos veikiau maldaute maldavo.

Publikai Bengalskio kalba nepatiko. Stojo visiška tyla, kurią sutrikdė languotasis Fagotas.

— O čia vėlei vadinamojo melo atvejis, — pareiškė jis skardžiu ožio tenoriuku, — pinigėliai, piliečiai, tikri!

— Bravo! — kažkur aukštai krioktelėjo bosas.

— Beje, šitas tipas, — Fagotas parodė į Bengalskį, — man įgriso. Visą laiką kaišioja savo dvylekį kur nereikia, trukdo melagingom šnekom seansą! Ką čia jam padarius?

— Galvą nusukti! — tarė kažkas rūsčiai balkone.

— Ką jūs pasakėte? A? — Fagotas beregint pasigavo tą kvailą pasiūlymą. — Galvą nusukti? Idėja! Begemotai! — suriko jis katinui. — Pirmyn! Ein, cvei, drei!!

Ir įvyko neregėtas dalykas. Juodi katino plaukai pasišiaušė, jis klaikiai sukniaukė.

Paskui susirietė į kamuoliuką ir kaip pantera šoko Bengalskiui tiesiai ant krūtinės, o nuo krūtinės — ant galvos. Urgzdamas katinas putniomis letenomis įsikibo į retoką konferansjė ševeliūrą ir šiurpiai sustaugęs dviem trūktelėjimais nurovė galvą nuo storo sprando.

Pustrečio tūkstančio žiūrovų suriko kaip vienas. Kraujas iš nutrauktų arterijų fontanu ūžtelėjo aukštyn ir apliejo antkrūtį ir fraką. Begalvis kūnas kažkaip nerangiai sutabalavo kojomis ir atsisėdo ant grindų. Salėje pasigirdo isteriški moterų klyksmai. Katinas padavė galvą Fagotui, tas iškėlė ją už plaukų ir parodė publikai, o galva širdį veriančiu balsu suriko ant viso teatro:

— Daktarą!

— Ar tu dar tauzysi visokius niekus? — rūsčiai paklausė Fagotas raudančią galvą.

— Daugiau taip nedarysiu! — sugargė galva.

— Dėl Dievo meilės, nekankinkite jo! — staiga pro triukšmą ir gaudesį pasigirdo moteriškas balsas iš ložės, ir magas atsisuko to balso pusėn.

— Tai kaip, piliečiai, gal dovanot jam, ar ką jau? — paklausė Fagotas, kreipdamasis į salę. — Dovanoti! Dovanoti! — pasigirdo iš pradžių paskiri ir daugiausiai moteriški balsai, o paskui jie susiliejo į vieną chorą su vyriškais.

— Ką įsakysite, mesire? — paklausė Fagotas kaukėtąjį magą.

— Ką gi, — susimąstęs prašneko tasai, — žmonės kaip žmonės. Mėgsta pinigus, tačiau taip visada buvo… Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu iš ko jie padaryti — iš odos, iš popieriaus, iš aukso ar bronzos. Na, lengvabūdžiai… ką darysi… ir gailestingumas retsykiais pasibeldžia į jų širdis… paprasti žmonės… Po teisybei, panašūs į ankstesnius…

tik butų problema juos pagadino… — ir garsiai įsakė: — Uždėkite galvą.

Katinas, kruopščiai prisitaikęs, užvožė galvą ant sprando, ir ji išsyk atsidūrė savo vietoje, tarytum nė nebūtų buvusi iš ten pajudinta. O svarbiausia, ant sprando neliko nė menkiausio rando. Katinas brūkštelėjo letenomis per Bengalskio fraką ir plastroną, ir dingo kraujo pėdsakai. Fagotas pastatė sudribusį Bengalskį ant kojų, įgrūdo į frako kišenę pakelį červoncų ir išstūmė jį iš scenos, palydėdamas žodžiais:

— Dinkit iš čia! Be jūsų bus linksmiau!

Pastėrusiu žvilgsniu dairydamasis į šalis ir šlitinėdamas, konferansjė nusliūkino tik ligi ugniagesių posto, ir ten jam pasidarė bloga. Jis gailiai suspigo.

— Mano galva, mano galva!

Kartu su kitais prie jo puolė Rimskis. Konferansjė verkė, rankomis kažką gaudė ore, murmėjo:

— Atiduokit man galvą! Atiduokit galvą! Pasiimkit butą, pasiimkit paveikslus, tik atiduokit galvą!

Kurjeris nubėgo ieškoti gydytojo. Buvo bandyta Bengalskį paguldyti persirengimo kambaryje ant sofos, tačiau jisai nesidavė, ėmė blaškytis. Teko iškviesti greitąją. Kai nelaimingasis konferansjė buvo išvežtas, Rimskis nudūmė atgal į sceną ir išvydo, kad ten vyksta nauji stebuklai. Beje, gal tuo metu, o gal truputėlį anksčiau magas su savo nudryžusiu krėslu pradingo nuo scenos, ir, reikia pasakyti, kad publika to visai nepastebėjo, nes buvo suviliota nepaprastų dalykų, kuriuos scenoje demonstravo Fagotas.

O Fagotas, išvijęs nukentėjus} konferansjė, paskelbė:

— Dabartės, kai išgujome tą niektauzą, atidarysime parduotuvę damoms!