Meistras ir Margarita

Ir beregint scenos grindis nuklojo persiški kilimai, atsirado didžiuliai veidrodžiai, iš šonų apšviesti žalsvais vamzdeliais, o tarp veidrodžių — vitrinos, kuriose smagiai nustebinti žiūrovai išvydo įvairiausių spalvų ir fasonų paryžietiškas sukneles. Vienose vitrinose buvo drabužiai, o kitose kūpsojo šimtai moteriškų skrybėlaičių, su plunksnomis ir be plunksnų, su sagėmis ir be sagių, šimtai batelių — juodų, baltų, geltonų, odinių, atlasinių, zomšinių, su dirželiais, su blizgučiais. Tarp batelių gulėjo fut liarai kvepalų, kalnai rankinukų iš antilopės odos, iš zomšos, iš šilko, o tarp jų — didžiausios krūvos pailgų auksinių dėžučių, kuriose paprastai laikomi lūpų dažai.

Velniai žino iš kur išdygusi rudaplaukė mergina juoda vakarine suknele, visai daili mergina, jei ne kaklą bjaurojantis keistas randas, išniro tarp vitrinų ir šeimininkiškai nusišypsojo.

Fagotas su saldžia šypsenėle pranešė, kad firma absoliučiai nemokamai keičia senus moteriškus drabužius ir avalynę į paryžietiškas sukneles ir batelius. Tą patį pasakė ir apie rankinukus, kvepalus bei visa kita.

Katinas užpakaline letena ėmė brūžuoti į grindis, o priekinės gestais taikėsi pamėgdžioti šveicorių, atidarantį duris. Prikimusi mergina truputėlį švepluodama, tačiau gana saldžiu balsu užtraukė kažkokią nelabai suprantamą, bet, sprendžiant iš moterų veidų parteryje, didžiai gundančią dainelę:

— Herlen, Šanel numeris penki, Micuko, Narcis Nuar, vakarinės suknelės, kokteilių suknelės…

Fagotas darkėsi, katinas lankstėsi, mergina atidarinėjo stiklines vitrinas.

— Prašom! — plyšojo Fagotas. — Nesidrovėkite, be ceremonijų!

Publika bruzdėjo, tačiau eiti į sceną kol kas niekas nesiryžo. Galiausiai dešimtoje parterio eilėje pakilo kažkokia brunetė ir, nutaisiusi tokią šypseną, lyg jai, girdi, būtų į viską nusispjauti, nuėjo per salę ir užlipo šoniniais laipteliais į sceną.

— Bravo! — suriko Fagotas. — Sveikinu pirmąją viešnią! Begemotai, kėdę! Pradėsime nuo apavo, madam.

Brunetė atsisėdo į krėslą, ir Fagotas bemat išvertė priešais ją ant kilimo visą glėbį batelių.

Brunetė nusiavė dešinę koją, pasimatavo alyvų spalvos batelį, patrepsėjo į kilimą, apžiūrėjo kulniuką.

— Ar nespaus? — paklausė susimąsčiusi.

Įžeistas Fagotas sušuko:

— Ką jūs, ką jūs! — o katinas apmaudžiai kniauktelėjo.

— Aš imu šitą porą, mosjė, — tarė brunetė, oriai audamasi ir antrą batelį.

Senieji brunetės batai nuskrido už užuolaidos, įkandin pasuko ir ji pati, lydima rudaplaukės merginos ir Fagoto, kuris nešė ant pakabų kelias madingas sukneles. Katinas trainiojosi aplinkui, lindo padėti, dėl didesnio šaunumo pasikabinęs ant kaklo centimetrą.

Po minutės iš už užuolaidos pasirodė brunetė, apsivilkusi tokia suknele, jog per visą parterį nuošė atodūsis. Nuostabiai pagražėjusi drąsioji moteris sustojo priešais veidrodį, pakraipė apnuogintu petim, pasitaisė plaukus ir išsilenkė, mėgindama žvilgtelėti sau už nugaros.

— Firma prašo tamstą paimti atminimo dovanėlę, — tarė Fagotas ir padavė brunetei pradarytą dėžutę su flakonu.

— Mersi, — išdidžiai padėkojo brunetė ir nusileido laipteliais į parterį. Kol jinai ėjo taku, žiūrovai strykčiojo iš vietų, taikėsi pačiupinėti dėžutę.

Čia dingo publikos drovumas, iš visų pusių į sceną paplūdo moterys. Pro sujaudintų žmonių klegesį, kikenimą ir atodūsius pasigirdo vyriškas balsas: „Aš tau draudžiu!“ ir moteriškas: „Despotas, miesčionis! Išsuksit man ranką!“ Moterys pradingdavo už užuolaidos, numesdavo ten savo drabužius ir išeidavo naujai persirengusios. Ant taburečių su auksuotomis kojytėmis sėdėjo ilga damų greta, energingai trepsinti į kilimą naujai apautomis kojomis. Fagotas klupinėjo palei jas, darbavosi metaliniu šaukštu, katinas, stenėdamas po batų ir rankinukų našta, sliūkino nuo vitrinos prie taburečių ir atgal, mergina subjaurotu kaklu čia pasirodydavo, čia dingdavo ir taip įsismagino, kad jau išvien ėmė tarškėti prancūziškai, ir keisčiausia buvo tai, kad jos marmėjimą iš pusės žodžio suprato visos moterys, netgi tos, kurios nemokėjo nė žodžio prancūziškai.

Visus nustebino į sceną prasibrovęs vyras. Jis pareiškė, kad jo žmona serganti gripu ir todėl jis prašąs kokio nors daiktelio, kurį jai galėtų parnešti. Įrodymui, kad esąs tikrai vedęs, pilietis buvo pasiruošęs pateikti pasą. Rūpestingojo vyro kalba buvo sutikta kvatojimu, Fagotas suriko tikįs juo kaip pats savim net be paso ir įteikė piliečiui dvi poras šilkinių kojinių, o katinas pridėjo nuo savęs dėžutę su lūpų dažais. Pavėlavusios moterys veržėsi į sceną, nuo scenos garmėjo laimingosios su išeiginėm suknelėm, drakonais išmargintom pižamom, griežto kirpimo vizitiniais kostiumėliais, užsivožusios vieną akį pridengiančias skrybėlaites.