Meistras ir Margarita

Ir galėjai matyti, kad scena ūmai ištuštėjo, o sukčius Fagotas ir įžūlusis katinas Begemotas išt irpo ore, stačiai pradingo, kaip anksčiau kad buvo dingęs magas sykiu su nudryžusiu krėslu.

XIII skyrius HEROJAUS PASIRODYMAS

Taigi nepažįstamasis pagrasino Ivanui pirštu ir sušnibždėjo: „Tss!“ Ivanas nuleido nuo lovos kojas ir įsižiūrėjo. Iš balkono į kambarį atsargiai dairėsi bebarzdis, tamsiaplaukis, smailianosis, maždaug trisdešimt aštuonerių metų neramių akių žmogus su užkritusiu ant kaktos plaukų kuokštu.

Įsitikinęs, kad Ivanas vienas, ir gerai įsiklausęs, paslaptingasis svečias išdrįso įeiti į kambarį. Tuomet Ivanas pamatė, kad atklydėlis vilki ligoninės drabužiais. Jis buvo su baltiniais, basnirčia įsispyręs į batus, ant pečių užsimetęs rudą chalatą.

Atklydėlis pamerkė Ivanui akį, įsikišo į kišenę ryšulį raktų, pašnibždomis atsiklausė:

„Ar galiu prisėsti?“ — ir, pamatęs pritariamą linktelėjimą, įsitaisė krėsle.

— Kaip jūs čionai patekote? — paklusdamas grasančiam sausam pirštui, kuždomis paklausė Ivanas, — juk balkonų grotos užrakinamos?

— Grotos užrakinamos, — patvirtino svečias, — tačiau Praskovja Fiodorovna, kad ir miela, bet, deja, labai išsiblaškiusi moteriškė. Prieš mėnesį aš nušvilpiau iš jos ryšulį raktų ir dabar galiu išeiti į bendrą balkoną, kuris juosia visą aukštą, ir retkarčiais aplankau kaimynus.

— Jeigu jūs galite išeiti į balkoną, vadinasi, galite pabėgti. O gal čia labai aukštai? — susidomėjo Ivanas.

— Ne, — tvirtai atsakė svečias, — aš negaliu pabėgti ne todėl, kad čia aukštai, o todėl, kad neturiu kur bėgti, — ir, kiek patylėjęs, pridūrė: — Vadinasi, sėdim?

— Sėdim, — atsakė Ivanas, žvelgdamas į rudas ir labai neramias ateivio akis.

— Taigi… — svečias staiga susirūpino. — Bet jūs, tikiuosi, nešėlstat? Suprantant, aš nepakeliu triukšmo, barnių, prievartos ir kitų panašių dalykų. Labiausiai nekenčiu žmogaus riksmo, nesvarbu, ar kas rėktų iš sielvarto, ar iš pykčio, ar dėl kitos priežasties.

Nuraminkite mane, sakykite, ar jūs nešėlstat?

— Vakar restorane aš vienam tipui pyliau į snukį, — vyriškai prisipažino atsimainęs poetas.

— Priežastis? — griežtai paklausė svečias.

— Po teisybei, be jokios priežasties, — susigėdęs atsakė Ivanas.

— Kaip bjauru, — pasmerkė svečias Ivaną ir pridūrė: — Be to, kodėl jūs taip sakote — „pyliau į snukį“? Juk neaišku, ką žmogus turi — snukį ar veidą. Turbūt vis dėlto veidą.

Argi dera kumščiais… Ne, ne, daugiau taip niekados nedarykit…

Šitaip išbaręs Ivaną, svečias pasidomėjo:

— Profesija?

— Poetas, — kažkodėl nenoriai prisipažino Ivanas.

Ateivis nusiminė.

— Ak, kaip man nesiseka! — šūktelėjo jis, bet kaipmat susigriebė, atsiprašė ir paklausė: — O kokia jūsų pavardė?

— Benamis.

— Et, et… — raukdamasis sumurmėjo svečias.

— Jums turbūt mano eilėraščiai nepatinka? — smalsiai paklausė Ivanas. Siaubingai nepatinka. — O kuriuos jūs skaitėte?

— Jokių jūsų eilėraščių neskaičiau! — nervingai šūktelėjo svečias.

— Kodėl tada šnekate?

— Pamanykit, baisus čia daiktas, — atsakė svečias, — lyg nebūčiau skaitęs kitų? Beje…

nebent stebuklas? Gerai, aš pasiruošęs patikėti. Sakykit pats, ar geri jūsų eilėraščiai?

— Klaikūs! — staiga drąsiai ir nuoširdžiai pareiškė Ivanas.

— Neberašykit! — maldaujamu balsu paprašė ateivis.

— Pažadu ir prisiekiu! — iškilmingai pasakė Ivanas.

Jiedu sutvirtino priesaiką paspausdami rankas, ir tuo metu koridoriuje pasigirdo prislopint i žingsniai ir balsai.

— Tss, — šnibžtelėjo svečias ir, išpuolęs į balkoną, užvėrė grotas.

Užsuko Praskovja Fiodorovna, paklausė, kaip Ivanas jaučiasi ir kaip norėtų miegoti — ar tamsoje, ar prie šviesos. Ivanas paprašė šviesos negesinti, ir Praskovja Fiodorovna išėjo, palinkėjusi ligoniui labos nakties. O kai jau viskas nurimo, vėl sugrįžo svečias.

Jis pašnibždomis pranešė Ivanui, kad į 119 kambarį atvežė naujoką, kažkokį storulį tamsiai raudona fizionomija, be paliovos burbantį apie kažkokią valiutą ventiliacijos vamzdyje ir prisiekinėjantį, kad pas juos Sodų gatvėje apsigyvenęs nelabasis.

— Puškiną į šuns dienas deda ir be atvangos rėkia: „Kurolesovui bis, bis!“ — kalbėjo svečias, nervingai krūpčiodamas. Aprimęs jis atsisėdo ir tarė: — Tiek to, dievai jo nematė, — ir vėl ėmė klausinėti Ivaną: — Tai dėl ko jūs čionai pakliuvote?

— Dėl Poncijaus Piloto, — niūriai žvelgdamas į grindis, atsakė Ivanas.

— Ką? — pamiršęs atsargumą, suriko svečias ir pats sau delnu užspaudė burną. — Nuostabus sutapimas! Meldžiu jus — papasakokit!

Ivanas, kažkodėl pajutęs pasitikėjimą nepažįstamuoju, iš pradžių drovėdamasis ir užsikirsdamas, o paskui vis labiau įsidrąsindamas ėmė porinti vakarykštę istoriją, nutikusią prie Patriarcho tvenkinių. Taip, paslaptingasis raktų vagis buvo puikus klausytojas! Svečias nelaikė Ivano pamišėliu, be galo susidomėjęs klausėsi pasakojimo ir, istorijai įsibėgėjus, galutinai ja susižavėjo. Jis vis pertraukinėjo Ivaną šūksniais:

— Na, na! Toliau, toliau, meldžiu jus. Tik dėl Dievo meilės, ničnieko nepraleiskit!