Meistras ir Margarita

— Aš — meistras, — tarė jis rūsčiai ir išsitraukė iš chalato kišenės nutrintą juodą kepuraitę, kurioje geltonu šilku buvo išsiuvinėta raidė „M“. Jis užsidėjo šitą kepuraitę ir pasirodė Ivanui iš profilio ir iš priekio, norėdamas įrodyti esąs meistras.

— Ji savo rankomis man ją pasiuvo, — paslaptingai pridūrė.

— O kokia jūsų pavardė?

— Aš nebeturiu pavardės, — su niūria panieka atsakė keistasis svečias, — aš atsisakiau jos, kaip ir apskritai visko gyvenime. Pamirškime ją.

— Tuomet bent apie romaną papasakokit, — mandagiai paprašė Ivanas.

— Prašom. Mano istorija iš tiesų gana nepaprasta, — pradėjo svečias.

…Pagal išsilavinimą jis buvo istorikas ir dar prieš dvejus metus dirbo viename Maskvos muziejuje, be to, vertėjavo.

— Iš kokios kalbos? — pasidomėjo Ivanas.

— Aš moku penkias kalbas, be gimtosios, — atsakė svečias, — anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų ir graikų. Na, dar ir itališkai skait inėju.

— Oho! — pavydžiai sušnibždėjo Ivanas.

Istorikas gyveno vienas, niekur neturėjo giminių ir beveik jokių pažįstamų Maskvoje. Ir pamanykit tiktai, — kartą išlošė šimtą tūkstančių rublių.

– Įsivaizduokit mano nustebimą, — kuždėjo svečias juoda kepuraite, — kai aš kyštelėjau ranką į krepšį su nešvariais baltiniais ir žiūriu: joje tas pats numeris kaip ir laikraštyje! Tą obligaciją, — paaiškino jis, — buvau gavęs muziejuje.

Išlošęs šimtą tūkstančių, paslaptingasis Ivano svečias štai ką padarė: prisipirko knygų, paliko savo kambarį Miasnickajos gatvėje…

– Ūū, prakeikta landynė! — suurzgė svečias.

…Ir išsinuomojo pas privatininką skersgatvyje netoli Arbato du kambarius sode tūnančio nedidelio namuko pusrūsyje. Tarnybą muziejuje metė ir pradėjo kurti romaną apie Poncįjų Pilotą.

— Ak, stojo aukso amžius, — šnibždėjo pasakotojas, o jo akys spindėjo. — Visai atskiras butukas, dar ir prieškambaris, o jame kriauklė su vandeniu, — kažkodėl it in didžiuodamasis gyrėsi jis, — maži langeliai prie pat šaligatvio, ateinančio nuo vartelių.

Priešais per ketvertą žingsnių, patvoryje, alyvos, liepa ir klevas. Ak, ak, ak! Žiemą pro langelį be galo retai išvysdavau kieno nors juodus batus ir išgirsdavau gurgždant sniegą po kojomis. Ir mano krosnelėje nuolatos degė ugnis! Bet ūmai atėjo pavasaris, ir pro blausius langų stiklus išvydau pirma nuogus, o vėliau žaliai besipuošiančius alyvų krūmus. Štai tada, praėjusį pavasarį, atsitiko įstabesnis dalykas nei tas išloštas šimtas tūkstančių. O juk ši suma, sutikit, didžiulė.

— Teisybė, — prisipažino įdėmiai klausąs Ivanas.

— Aš atvėriau langus ir sėdėjau antrajame, visai mažyčiame kambarėlyje, — svečias ėmė rodyti rankomis, — štai čia — sofa, priešais — kita sofa, o tarp jų stalelis ir ant stalelio nuostabus naktinis šviestuvas, o arčiau lango knygos, čia nedidelis rašomasis stalas, o pirmajame kambaryje — milžiniškame, keturiolikos kvadratų, — knygos, knygos ir krosnis.

Ak, kaip puikiai buvau įsikūręs! Nuostabiai kvepėjo alyvos! Mano galva svaigo iš nuovargio, o Pilotas skriejo į pabaigą…

— Baltas apsiaustas, raudonas pamušalas! Suprantu! — šūkavo Ivanas.

— Taigi! Pilotas skriejo į pabaigą, į pabaigą, aš jau žinojau, kad paskutiniai romano žodžiai bus: „…Penktasis Judėjos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas“. Na, savaime aišku, išeidavau pasivaikščiot i. Šimtas tūkstančių — didžiulė suma, ir aš vilkėjau puikia pilka eilute. Arba traukdavau pietauti į kokį nors nebrangų restoraną. Arbate buvo šaunus restoranas, nežinau, ar dabar tebeveikia.

Ūmai svečio akys išsiplėtė, jis kuždėjo toliau, žvelgdamas į mėnulį.

— Ji nešėsi šlykščias, nerimą keliančias geltonas gėles. Velniai žino, kaip jos vadinasi, bet kažkodėl pačios pirmos pasirodo Maskvoje. Tos gėlės ryškiai švietė virš jos juodo pavasarinio palto. Ji nešėsi geltonas gėles! Netikusi spalva. Ji pasuko iš Tverės gatvės į skersgatvį ir atsigręžė. Na, Tverės gatvę žinote? Tverės gatve ėjo tūkstančiai žmonių, bet galvą dedu, kad ji matė tiktai mane ir pažvelgė ne tik nerimastingai, bet netgi skausmingai. O mane nustebino ne tiek jos grožis, kiek nepaprasta, niekieno neregėta vienatvė jos akyse!

Paklusdamas šitam geltonam ženklui, aš irgi pasukau į skersgatvį ir nuėjau paskui ją.

Mudu tylėdami ėjome kreivu nuobodžiu skersgatviu, ji viena puse, o aš kita. O skersgatvėlyje, įsivaizduokite, nebuvo nė gyvos dvasios. Aš kankinausi, nes man pasirodė, kad būtinai turiu ją užkalbinti, ir nuogąstavau, kad neišdrįsiu pratarti nė žodžio, o ji nueis ir aš jos niekada daugiau nepamatysiu.

Ir, įsivaizduokite, staiga ji pati prašneko:

— Ar jums patinka mano gėlės?

Aiškiai prisimenu, kaip nuskambėjo jos balsas, gana žemas, bet trūkčiojant is, ir, nors tatai kvaila, man pasirodė, kad skersgatvyje, atšokęs nuo nešvarios geltonos sienos, atsiliepė aidas.

Aš skubiai perkirtau gatvikę ir, priėjęs prie jos, atsakiau:

— Ne.

Ji pažvelgė į mane nustebusi, o aš staiga visai nelauktai supratau, kad visą gyvenimą mylėjau kaip tik tą moterį! Tai bent, a? Aišku, jūs sakysite, beprotis?

— Nieko aš nesakau, — šūktelėjo Ivanas ir paragino: — Meldžiu, toliau!

Ir svečias vėl prabilo: