Meistras ir Margarita

— Taip, ji pažvelgė į mane nustebusi, o paskui taip paklausė:

— Apskritai nemėgstate gėlių?

Jos balse pajutau priešiškumą. Ėjau greta, stengdamasis pataikyti į koją ir, savo nuostabai, visai nesijaučiau sukaustytas. — Ne, gėles aš mėgstu, tik ne tokias, — pasakiau.

— O kokias?

— Rožes mėgstu.

Ir iškart pasigailėjau šitaip pasakęs, nes ji lyg prasikaltusi nusišypsojo ir švystelėjo savo gėles į griovį. Šiek tiek sutrikęs aš vis dėlto pakėliau jas ir atkišau jai, tačiau ji šyptelėjusi atstūmė gėles, ir aš dabar nešiau jas rankoje.

Kurį laiką žingsniavome tylėdami, paskui ji ištraukė iš mano rankų gėles, numetė jas ant grindinio, įkišo savo juodą pirštinėtą ranką į mano delną, ir mes nuėjome greta.

— Toliau, — tarė Ivanas, — tik prašom ničnieko nepraleisti.

— Toliau? — paklausė svečias. — Kas toliau buvo, galėtumėte ir pats atspėti.

Staiga jis dešine rankove nusibraukė nejučia ištryškusią ašarą ir vėlei prašneko:

— Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu! Jinai, beje, vėliau tvirtino, kad buvę ne taip, kad mes, aišku, mylėję vienas kitą labai seniai, dar nepažinodami, niekuomet nematę vienas kito, ir kad ji gyvenusi su kitu žmogumi, o aš tada… su šita, kaip ji…

— Su kuo? — paklausė Benamis.

— Su šita… na… su šita, na… — sumurmėjo svečias ir ėmė spragsėti pirštais.

— Jūs buvote vedęs?

— Taigi, štai ir spragsiu… Šitą… Varenką, Manečką… ne, Varenką… menu, dryžuota suknelė… muziejus… beje, neprisimenu.

Taigi ji sakydavo, jog tą dieną išėjusi su geltonomis gėlėmis rankose tam, kad aš ją pagaliau surasčiau, o jeigu to nebūtų atsitikę, ji būtų nusinuodijusi, nes jos gyvenimas buvo tuščias.

Taip, meilė pervėrė mus akimirksniu. Aš tatai suvokiau jau tą pačią dieną, kai mudu, nieko aplink nematydami, atklydome į krantinę prie Kremliaus sienos. Mes šnekėjomės taip, tarytum tik vakar būtume išsiskyrę, tarytum būtume pažįstami daugybę metų.

Susitarėm susit ikt i kitą dieną ten pat, prie Maskvos upės, ir susitikome. Mums švietė gegužės saulė. Ir veikiai, veikiai ši moteris tapo mano slapta žmona.

Ji ateidavo pas mane kiekvieną dieną, ir aš nuo pat ryto pradėdavau jos laukti.

Laukdamas kilnodavau iš vienos vietos į kitą daiktus ant stalo. Likus dešimčiai minučių, įsitaisydavau prie langelio ir klausydavausi, bene dunkstels išklerę varteliai. Kažkoks kuriozas: ligi mudviejų pažinties į mūsų kiemelį retai kas užsukdavo, tiesiog niekas neužsukdavo, o dabar man atrodė, kad visas miestas plūsta čionai. Varteliai dunkst, širdis dunkst, ir, įsivaizduokite, už lango ties mano veidu būtinai šmėkšteli kažkieno purvini batai. Galąstojas. Na, kam reikalingas galąstojas mūsų namuose? Ką jis galąs? Kokius peilius?

Ji įeidavo pro vartelius vieną sykį, o širdis dunkstelėdavo kokį dešimtį kartų. Aš nemeluoju, o paskui, kai stodavo jos valanda ir laikrodis rodydavo pusiaudienį, širdis dunksėdavo stačiai be atvangos, kol be jokio dunkstelėjimo, bemaž negirdimai, už lango pasirodydavo bateliai su juodomis zomšinėmis kilpelėmis, susegtomis metalinėm sagtim.

Retkarčiais ji išdykaudavo ir, sustojusi prie antrojo langelio, batelio galu stuktelėdavo į stiklą. Tą pačią sekundę aš prišokdavau prie lango, tačiau batelis dingdavo, dingdavo juodas šilkas, užstojęs šviesą, — aš eidavau jos įsileisti.

Dievaži, niekas nežinojo apie mūsų ryšį, nors taip niekada nebūna. Nežinojo nei vyras, nei pažįstami. Sename namelyje, kurio pusrūsyje aš buvau įsikūręs, žmonės, aišku, žinojo ir matė, kad pas mane ateina kažkokia moteris, bet jos vardo nežinojo. — O kas ji? — paklausė Ivanas, nepaprastai susidomėjęs meilės istorija.

Svečias gestu parodė, kad niekam ir niekada to nepasakys, ir pasakojo toliau.

Ivanas patyrė, jog meistras ir nepažįstamoji taip smarkiai pamilo vienas kitą, kad tapo tiesiog neišskiriami. Ivanas jau aiškiai įsivaizdavo anuos du kambarius rūsyje, kuriuose visada buvo prietema, nes alyvos ir tvora užstodavo saulę. Įsivaizdavo nuzulintus raudonmedžio baldus, stalelį su laikrodžiu, mušančiu kas pusvalandis, ir knygas, knygas nuo dažytų grindų iki aprūkusių lubų, ir krosnį.

Ivanas sužinojo, kad svečias ir jo slaptoji žmona jau pirmosiomis pažinties dienomis nusprendė, kad Tverės gatvės ir skersgatvėlio sankryžoje juos suvedė pats likimas ir kad jiedu skirti vienas kitam visiems amžiams.

Iš svečio pasakojimo Ivanas sužinojo, kaip įsimylėjėliai praleisdavo dieną. Atėjusi ji visų pirma pasirišdavo prijuostę ir siaurame prieangyje su kriaukle, kuria kažkodėl didžiavosi vargšas ligonis, užkurdavo žibalinę viryklę ant medinio stalo ir imdavo taisyti pusryčius, o paskui padengdavo ovalinį stalą pirmajame kambaryje. Kai pliaupdavo gegužės liūtys ir pro pusaklius langus tarpuvartėn kliokdavo vandens srautai, grasindami užpilt i jų paskutinį prieglobstį, įsimylėjėliai kurdavo krosnį ir kepdavo joje bulves.

Bulvės garuodavo, juodos lupenos tepdavo rankas. Rūsyje skambėdavo juokas, po lietaus nuo sodo medžių krisdavo žemėn palaužtos šakelės, baltos kekės.