Meistras ir Margarita

Tenai su Nikanoru Ivanovičiumi, kuriam nuo plūstelėjusio į galvą kraujo ir psichinio susijaudinimo viskas maišėsi akyse, buvo pamėginta pasikalbėti, tačiau pokalbis išėjo kažkoks keistas, padrikas, tiesą sakant, pasikalbėti su juo visai nepavyko.

Pirmasis klausimas, pateiktas Nikanorui Ivanovičiui, buvo toks:

— Jūs — Nikanoras Ivanovičius Bosojus, Sodų gatvės namo numeris trys šimtai du bis gyventojų komiteto pirmininkas?

Klaikiai nusijuokęs, į šį klausimą Nikanoras Ivanovičius šitaip atsakė:

— Aš Nikanoras, žinoma, Nikanoras! Tačiau koks aš, po paraliais, pirmininkas!

— Ką tai reiškia? — prisimerkęs pasidomėjo klausinėtojas. — O tą! — atsakė jis. — Jeigu aš pirmininkas, tai kaipmat privalėjau susigaudyti, kad jis nelabasis! Kaipgi kitaip! Pensnė įskilusi… pats nudriskęs… Kaip jis gali būti užsieniečio vertėjas!

— Apie ką kalbate? — buvo paklaustas Nikanoras Ivanovičius.

— Korovjovas! — sušuko Nikanoras Ivanovičius. — Pas mus penkiasdešimtam bute įsitaisė! Rašykite: Korovjovas. Jį reikia nedelsiant pagauti! Rašykite: šešta laiptinė, jis ten.

— Kur gavote valiutos? — nuoširdžiai buvo pasiteirauta Nikanoro Ivanovičiaus.

— Dieve aukščiausias, Dieve švenčiausias, — prašneko Nikanoras Ivanovičius, — tu viską regi, o man taip ir reikia. Rankose nesu turėjęs, net neįtariau, kad ten kažkokia valiuta!

Viešpats baudžia už bjaurastį mano, — jausmingai aiškino Nikanoras Ivanovičius, čia atsisagstydamas, čia vėl užsisagstydamas marškinius, čia žegnodamasis, — ėmiau! Ėmiau, bet ėmiau mūsiškais, tarybiniais! Už pinigus priregistruodavau, nesiginčiju, visko pasitaikydavo. Ir mūsų sekretorius Proležniovas — geras paukštelis! Atvirai pasakysiu, namų valdyboje visi vagys. Bet valiutos neėmiau!

Paprašytas neieškoti kvailių, o papasakoti, kaip doleriai pateko į ventiliacijos vamzdį, Nikanoras Ivanovičius atsiklaupė ir prasižiojęs pasilenkė, tarsi ketindamas praryti parketo lentelę.

— Jei norite, — numykė jis, — žemę ėsiu, kad neėmiau? O Korovjovas — velnias.

Didžiausiai kantrybei ateina galas, ir tie, kas sėdėjo už stalo, prabilo rūsčiai, įspėjo Nikanorą Ivanovičių, kad metas prašnekti žmonių kalba.

Ūmai kambarį, kur stovėjo minėtas minkštasuolis, perskrodė Nikanoro Ivanovičiaus, pašokusio ant kojų, paklaikęs riksmas:

— Va jis! Už spintos! Va šaiposi! Ir pensnė… Laikykit jį! Šlakstykit švęstu vandeniu!

Nikanoro Ivanovičiaus veide nebeliko nė lašo kraujo, virpėdamas visu kūnu, jis žegnojo sienas, puldinėjo iš kampo į kampą, užtraukė kažkokią giesmę, o galiausiai visai nusisvaičiojo.

Paaiškėjo, kad Nikanoras Ivanovičius visai nesukalbamas. Jis buvo išvestas į atskirą kambarį, kur mažumėlę aprimo, tiktai meldėsi ir kūkčiojo.

Žinoma, į Sodų gatvę Nikanoro Ivanovičiaus pašnekovai nuvažiavo ir bute Nr. 50 apsilankė. Bet jokio Korovjovo tenai nerado, niekas šiame name jokio Korovjovo nepažinojo ir matęs nebuvo. Butas, kuriame gyveno velionis Berliozas ir išvykęs į Jaltą Lichodejevas, buvo visai tuščias, kabinete ant spintų kabojo nepaliesti smalkos antspaudai. Nieko nelaimėję, tikrintojai grįžo iš Sodų gatvės, o kartu su jais išvyko sutrikęs ir nusiminęs namų valdybos sekretorius Proležniovas.

Vakare Nikanoras Ivanovičius buvo atgabentas į Stravinskio kliniką. Ten jis pradėjo taip blaškytis, kad teko jam suleisti vaistų pagal Stravinskio receptą, ir tik apie vidurnaktį Nikanoras Ivanovičius užmigo šimtas devynioliktame kambaryje, retkarčiais sielvartingai suingzdamas.

Tačiau juo toliau, juo ramesnis darėsi jo miegas. Jis nustojo vartyt is ir dejuoti, alsavo lengvai ir lygiai, ir buvo paliktas vienas.

Tada Nikanorą Ivanovičių aplankė sapnas, kurį, be abejonės, sužadino šios dienos išgyvenimai. Prasidėjo tas sapnas tuo, kad Nikanoras Ivanovičius išvydo, tarytum kažkokie žmonės su auksiniais trimitais rankose labai iškilmingai būtų atvedę jį prie didelių lakuotų durų. Palei tas duris palydovai sugrojo Nikanorui Ivanovičiui tušą, o paskui skardus bosas iš dausų linksmai tarė: — Sveiki atvykę, Nikanorai Ivanovičiau! Atiduokite valiutą.

Be galo nustebęs, Nikanoras Ivanovičius išvydo virš galvos juodą garsiakalbį.

Paskui jis kažkodėl atsidūrė teatro salėje, kur paauksuotoje palubėje kabojo krištolo sietynai, o ant sienų degė šviestuvai. Viskas buvo kaip nedideliame, bet labai turtingame teatre. Čia buvo scena su užtraukta aksomine uždanga, kur tamsių vyšnių spalvos fone tarsi žvaigždutės spindėjo padidintos auksinės dešimties rublių monetos, čia buvo suflerio būdelė ir netgi publika.

Nikanorą Ivanovičių nustebino tai, kad visa ši publika buvo vienos lyties — vyriška, ir visa kažkodėl barzdota. Stulbino ir ta aplinkybė, kad teatro salėje nebuvo kėdžių ir visi sėdėjo ant dailiai išblizgintų slidžių grindų.

Nejaukiai pasijutęs dideliame nepažįstamų žmonių būryje, Nikanoras Ivanovičius valandėlę mindžikavo, paskui, nusižiūrėjęs į kitus, atsisėdo ant parketo, turkiškai parietęs kojas. Įsitaisė jis tarp kažkokio rudabarzdžio žaliūko ir išblyškusio itin gauruoto piliečio.

Niekas iš sėdinčiųjų neatkreipė dėmesio į naująjį žiūrovą.