Meistras ir Margarita

Pasigirdo švelnus varpelio skambesys, šviesa salėje užgeso, uždanga prasiskleidė, pasirodė apšviesta scena su krėslu, staleliu, ant kurio buvo padėtas auksinis varpelis, ir juodu aksominiu atpakaliu gilumoje.

Iš užkulisių pasirodė švariai nusiskutęs jaunas malonių bruožų artistas su smokingu ir sklastymu perskirtais plaukais. Publika salėje subruzdo, visi atsigręžė į sceną. Artistas priėjo prie būdelės ir pasitrynė rankas.

— Sėdite? — paklausė minkštu baritonu ir nusišypsojo salei.

— Sėdim, sėdim, — choru atsiliepė iš salės tenorai ir bosai.

— Hm… — susimąstęs prašneko artistas, — nesuprantu, kaip jums nenusibosta? Visi žmonės kaip žmonės, vaikšto dabar gatvėmis, mėgaujasi pavasario saule ir šiluma, o jūs kiurksote čia ant grindų tvankioje salėje! Nejau programa tokia įdomi? Beje, kam kas patinka, — filosofiškai baigė artistas.

Paskui jis, pakeitęs balso tembrą ir intonaciją, linksmai ir garsiai paskelbė:

— Taigi kitas mūsų programos numeris — Nikanoras Ivanovičius Bosojus, gyventojų komiteto pirmininkas ir dietinės valgyklėlės vedėjas. Kviečiame Nikanorą Ivanovičių!

Gausūs plojimai palydėjo artisto žodžius. Nustebęs Nikanoras Ivanovičius išsprogino akis, o konferansjė, delnu prisidengęs nuo rampos šviesos, žvilgsniu susirado jį tarp sėdinčių ir meiliai pamojo pirštu, kviesdamas į sceną. Ir Nikanoras Ivanovičius nejučia atsirado scenoje. Iš apačios ir iš priekio jam į akis spigino spalvotos lempos, tad salė su visa publika paskendo tamsoje.

— Nagi, Nikanorai Ivanovičiau, parodykit pavyzdį, — įtaigiai prašneko jaunasis artistas, — ir atiduokit valiutą.

Stojo tyla. Nikanoras Ivanovičius atsikvėpė ir tyliai tarė:

— Prisiekiu Viešpačiu, kad…

Bet nespėjo jis ištarti šių žodžių, kai visa salė pratrūko pasipiktinimo šauksmais.

Nikanoras Ivanovičius sutriko ir nut ilo.

— Jeigu aš teisingai supratau, — prašneko programos vedėjas, — jūs norėjote prisiekti Viešpačiu, kad valiutos neturite? — ir jis su užuojauta pažvelgė į Nikanorą Ivanovičių.

— Tikrai taip, neturiu, — atsakė Nikanoras Ivanovičius.

– Šit kaip, — atsiliepė artistas. — Atleiskite už nekuklumą, o iš kur atsirado keturi šimtai dolerių, rasti išvietėje to buto, kuriame jūs gyvenate vienu du su žmona?

— Stebuklingi! — su neslepiama ironija leptelėjo kažkas tamsioje salėje. — Tikrai taip, stebuklingi, — droviai atsakė Nikanoras Ivanovičius nežinia kam, gal artistui, gal tamsiai salei, ir paaiškino: — Nelabasis, languotasis vertėjas pakišo.

Ir vėl pasipiktinusi sugriaudėjo salė. Jai nuščiuvus, artistas tarė:

– Štai tokių Lafonteno pasakėčių man tenka klausytis. Pakišo keturis šimtus dolerių!

Štai jūs visi valiutininkai! Kreipiuosi į jus kaip į specialistus — ar tai įmanoma?

— Mes ne valiutininkai, — pasigirdo pavieniai įsižeidę balsai teatre, — tačiau tai neįmanoma.

— Visiškai jums pritariu, — tvirtai pasakė artistas, — ir klausiu: ką galima pakišti?

— Kūdikį! — riktelėjo kažkas salėje.

— Visai teisingai, — patvirtino programos vedėjas, — kūdikį, anoniminį laišką, proklamaciją, pragaro mašiną, daug ką, bet keturių šimtų dolerių niekas nemėgins pakišti, tokio idioto nerasi pasaulyje.

Ir, atsigręžęs į Nikanorą Ivanovičių, artistas liūdnai ir priekaišt ingai pridūrė:

— Nuvylėt jūs mane, Nikanorai Ivanovičiau! O aš taip tikėjausi. Taigi numeris nepavyko.

Salėje kažkas bandė nušvilpti Nikanorą Ivanovičių.

— Valiutininkas! — girdėjosi šūksmai tamsoje. — Per tokius ir mes nekaltai kenčiam!

— Neplūskite jo, — švelniai pasakė konferansjė, — jis dar pasitaisys, — ir, nužvelgęs Nikanorą Ivanovičių mėlynomis, ašarų pilnomis akimis, pridūrė: — Eikite, Nikanorai Ivanovičiau, į savo vietą!

Paskui artistas paskambino varpeliu ir garsiai paskelbė:

— Pertrauka, niekšai!

Sukrėstas Nikanoras Ivanovičius, nelauktai tapęs kažkokios teatro programos dalyviu, vėl atsidūrė savo vietoje ant grindų. Dabar jis susapnavo, kad salė paskendo visiškoje tamsoje, o ant sienų sumirgėjo raudoni šviečiantys žodžiai: „Atiduokite valiutą!“ Paskui vėl prasiskleidė uždanga ir konferansjė pakvietė:

— Prašom į sceną Sergejų Gerardovičių Dunčilį.

Dunčilis pasirodė besąs malonios išvaizdos, bet gerokai apsileidęs kokių penkių dešimčių metų vyras.

— Sergejau Gerardovičiau, — kreipėsi į jį konferansjė, — štai jau pusantro mėnesio jūs sėdite čia ir atkakliai vengiate atiduoti likusią valiutą, nors ji reikalinga šaliai, o jums iš jos nėra jokios naudos, bet jūs vis tiek spyriojatės. Esate inteligentiškas žmogus, puikiai viską suprantate, bet vis dėlto nenorite man padėti.

— Apgailestauju, tačiau padėti negaliu, nes daugiau valiutos nebeturiu, — ramiai atsakė Dunčilis.

— O gal bent deimantų turite? — paklausė artistas.

— Ir deimantų neturiu.

Artistas nukabino galvą ir susimąstė, o paskui suplojo rankomis. Iš užkulisio į sceną įžengė vidutinio amžiaus dama, madingai apsirengusi, tai yra su paltu be apykaklės ir mažyte skrybėlaite. Dama atrodė sunerimusi, o Dunčilis dirstelėjo į ją ir net nemirktelėjo.

— Kas ši dama? — paklausė Dunčilį programos vedėjas.

— Mano žmona, — oriai atsakė Dunčilis ir su pasidygėjimu nužvelgė jos ilgą kaklą.