Meistras ir Margarita

Salė skaisčiai nušvito, ir Nikanorui Ivanovičiui prisisapnavo, kad pro visas duris vidun subėgo virėjai baltomis kepurėmis, su samčiais rankose. Jauni virėjukai tempte įtempė kubilą sriubos ir geldą suraikytos juodos duonos. Žiūrovai sukruto. Linksmieji virėjai šmirinėjo tarp teatralų, pilstė į dubenėlius sriubą, dalino duoną.

— Valgykit, vaikinai, — ragino virėjai, — ir atiduokit valiutą! Ko jūs čia dykai sėdite? Gal mūsų srėbalo neprisisrėbėt? Važiuotumėt namo, išgertumėt kaip dera, užkąstumėt, smagu būtų!

— Tėvai, o ko tu čia, pavyzdžiui, sėdi? — kreipėsi stačiai į Nikanorą Ivanovičių storas raudonsprandis virėjas, atkišdamas jam dubenėlį, kuriame plūduriavo vienišas kopūstlapis.

— Neturiu! Neturiu! Neturiu aš! — baisiu balsu sušuko Nikanoras Ivanovicius. — Supranti, neturiu!

— Neturi? — rūsčiu balsu sumaurojo virėjas. — Neturi? — meiliu moterišku balsu pakartojo jis, — neturi, neturi, — raminamai sumurmėjo jis, pavirsdamas į felčerę Praskovją Fiodorovną.

Ji švelniai purtė per sapną dejuojančio Nikanoro Ivanovičiaus petį. Tuomet išskydo virėjai ir suguro teatras su uždanga. Pro ašaras Nikanoras Ivanovičius įžiūrėjo ligoninės kambarį ir du žmones baltais chalatais, bet visai ne plevėsas virėjus, kimbančius prie žmonių su savo patarimais, o daktarą ir tą pačią Praskovją Fiodorovną, laikančią rankoje ne dubenėlį, o lėkštutę, užtiestą marle, ant kurios gulėjo švirkštas.

— Kur tai matyta, — sielvartingai šnekėjo Nikanoras Ivanovičius, kol jam leido vaistus, — neturiu aš, neturiu! Tegul Puškinas jiems atiduoda valiutą. Neturiu!

— Neturi, neturi, — guodė jį geraširdė Praskovja Fiodorovna, — neturi ir nereikia.

Suleidus vaistus, Nikanorui Ivanovičiui pasidarė geriau, ir jis užmigo be jokių sapnų.

Tačiau dėl jo šūksnių nerimas prasismelkė į šimtas dvidešimtą kambarį, kur ligonis nubudo ir ėmė ieškoti savo galvos, ir į šimtas aštuonioliktą, kur nežinomas meistras pradėjo ilgesingai grąžyti rankas, žvelgdamas į mėnulį, prisimindamas liūdną paskutinę savo gyvenime rudens naktį, šviesos ruoželį, sklindantį pro pusrūsio durų apačią, ir išsidraikiusius plaukus.

Iš šimtas aštuoniolikto kambario nerimas balkonu nusigavo pas Ivaną, jis nubudo ir pravirko.

Bet gydytojas greitai nuramino visus susigraudenusius sielos kankinius, ir jie ėmė migti. Vėliausiai nurimo Ivanas — tuo metu virš upės jau aušo. Po vaistų, apėmusių visą jo kūną, ramybė užliejo Ivaną nelyginant banga. Jo kūnas pasidarė lengvas, šiltas snaudulio vėjelis glostė smilkinius. Jis užmigo, ir paskutiniai garsai, kuriuos jis dar girdėjo, buvo miško paukščių čiulbesys apyaušriu. Bet paukščiai netrukus nuščiuvo, ir jis susapnavo, kad saulė jau leidosi virš Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

XVI skyrius BAUSMĖ

Saulė jau leidosi už Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

Kavaleristų ala, pusiaudienį perkirtusi kelią prokuratoriui, risčia pasiekė Hebrono vartus. Kelias jau buvo palaisvintas. Kapadokiečių kohortos pėstininkai išstumdė į šalis žmonių būrius, mulus ir kupranugarius, ir ala, ligi debesų keldama baltų dulkių stulpus, prijojo kryžkelę, kurioje kirtosi du keliai: pietinis, vedantis į Betliejų, ir šiaurės vakarų — į Jafą. Ala nurūko šiaurės vakarų kryptim. Tie patys kapadokiečiai rikiavosi šalikelėse, iš anksto nuvarydami nuo kelio visus karavanus, skubančius į šventę Jeršalaiman.

Maldininkų minios stovėjo už kapadokiečių, palikusios savo dryžuotas šėtras, išskleistas tiesiai ant žolės. Nulėkusi maždaug kilometrą, ala aplenkė antrąją Žaibasvaidžio legiono kohortą ir, įveikusi dar vieną kilometrą, pirmoji pasiekė Plynkalnio papėdę. Čia raitininkai nušoko nuo žirgų. Vadas padalino alą į būrius, ir kariai apsupo visą neaukštos kalvos papėdę, palikdami laisvą tik vieną tarpą nuo Jafos kelio pusės.

Po kurio laiko kalvą pasiekė antroji kohorta, palypėjo truputį aukščiau ir vainiku apjuosė kalvą.

Pagaliau pasirodė Marko Žiurkiamušio kenturija. Ji žygiavo dviem vorom abipus kelio, o tarp tų vorų, saugomi slaptosios tarnybos sargybinių, vežime važiavo trys nuteistieji su baltomis lentomis ant kaklų, kuriose dviem kalbom — aramėjiškai ir graikiškai — buvo parašyta: „Plėšikas ir maištininkas“.

Paskui nuteistųjų vežimą riedėjo kit i, prikraut i šviežiai nutašytų stulpų su skersiniais, virvių, kastuvų, kibirų ir kirvių. Tuose vežimuose sėdėjo šeši budeliai. Įkandin jų rait i jojo kenturionas Markas, Jeršalaimo šventyklos sargybos viršininkas ir tas pats žmogus su gobtuvu, su kuriuo Pilotas žaibiškai dėl kažko susitarė užtemdytame rūmų kambaryje.

Procesija baigėsi kareivių grandine, paskui kurią sekė kokie du tūkstančiai smalsuolių, neišsigandusių pragariškos kaitros ir troškusių pamatyti įdomų reginį.

Dabar prie tų miesto smalsuolių prisijungė smalsūs maldininkai, kuriems niekas nedraudė eiti uodegoje. Koloną lydintiems šaukliams spigiais balsais rėkaujant tai, ką vidurdienį suriko Pilotas, procesija ėmė kopti į Plynkalnį.