Meistras ir Margarita

Tada, kai procesija jau buvo užkopusi viršūnėn, tas žmogus ir atsirado kalvos papėdėje, ir buvo matyti, kad jis vėluoja. Jis sunkiai alsavo ir bėgte bėgo aukštyn, stumdėsi ir, pamatęs, kad prieš jį, kaip ir prieš kitus, susiglaudė grandinė, naiviai pabandė apsimesti nesuprantąs piktų šūksnių ir prasibrauti tarp karių į pačią bausmės vietą, kur pasmerktieji jau buvo tempiami iš vežimų. Už tai gavo stiprų smūgį bukuoju ieties galu į krutinę ir atšoko nuo karių, surikdamas, bet ne iš skausmo, o iš nevilties. Smogusį legionierių jis nužvelgė drumstu, viskam abejingu žvilgsniu kaip žmogus, nejaučiąs fizinio skausmo.

Kosėdamas ir dusdamas, laikydamasis už krūtinės, jis apibėgo aplink kalvą, tikėdamasis šiaurinėje pusėje surasti kokį plyšį grandinėje, pro kurį galėtų prasmukti. Bet jau buvo vėlu. Grandinė susiglaudė. Ir žmogus sielvarto iškreiptu veidu turėjo liautis mėginęs prasibrauti prie vežimų, iš kurių jau buvo iškelti stulpai. Tokie mėginimai galėjo baigtis tik tuo, kad jį būtų sučiupę, o to jis šiandien nieku gyvu nenorėjo.

Ir štai jis pasitraukė prie skardžio, kur buvo ramiau ir niekas jam netrukdė.

Dabar, sėdėdamas ant akmens, šitas juodabarzdis žmogus su pūliuojančiomis nuo saulės ir nemigos akimis kamavosi iš sielvarto. Jis čia dūsavo, atsilapodamas klajonėse nuzulintą, iš žydro į pilką pavirtusį talifą, apnuogindamas ieties užgautą krūtinę, kuria sruvo purvinas prakaitas, čia kėlė neapsakomos kančios kupiną žvilgsnį į dangų, sekdamas akimis tris maitvanagius, jau seniai sklandančius plačiu ratu ir nujaučiančius būsimą puotą, čia bevilt iškai spoksojo į geltoną žemę ir matė joje sudūlėjusią šuns kaukolę ir aplink ją bėgiojančius driežus.

Žmogaus kančios buvo tokios didelės, kad jis retsykiais imdavo kalbėtis pats su savimi.

— O, aš kvailys! — murmėjo jis, sielvartingai linguodamas ant akmens ir nagais draskydamas tamsią krūtinę. — Kvailys, paika moteris, bailys! Gaišena aš, ne žmogus!

Jis nutildavo, nuleisdavo galvą, paskui, atsigėręs iš medinės gertuvės šilto vandens, vėl atgydavo ir griebdavo čia peilį, paslėptą po drabužiais, čia pergamento atraižą, gulinčią priešais jį ant akmens kartu su lazdele ir tušo buteliuku.

Šiame pergamente jau buvo parašyta:

„Bėga minutės ir aš, Levis Matas, esu ant Plynkalnio, o mirties vis nėra!“ Toliau:

„Saulė leidžiasi, o mirties nėra“.

Dabar Levis Matas beviltiškai užrašė smaila lazdele:

„Dieve! Kodėl rūstauji ant jo? Atsiųsk jam mirtį“.

Parašęs tai, jis sukūkčiojo be ašarų ir vėl nagais persibrėžė krūtinę.

Levio nevilties priežastis buvo baisi nesėkmė, ištikusi Ješuą ir jį, be to, ir žiauri klaida, kurią jis, Levis, kaip pats tarėsi, buvo padaręs. Užvakar Ješua su Leviu buvo Betanijoje prie Jeršalaimo, viešėjo tenai pas vieną daržininką, kuriam nepaprastai patiko Ješuos pamokslai. Visą rytą abu svečiai triūsė darže, padėdami šeimininkui, o pavakare, atvėsus orui, baudėsi eiti į Jeršalaimą. Bet Ješua kažkodėl subruzdo, pasisakė mieste turįs neatidėliotiną reikalą ir apie pusiaudienį išėjo vienas. Štai čia ir buvo pirmoji Levio Mato klaida. Kodėl, kodėl jis išleido jį vieną!

Vakare Matas į Jeršalaimą taip ir neišėjo. Jį surėmė kažkokia netikėta ir baisi liga.

Krėtė šalt is, kūnas degė, jis ėmė kalenti dantimis ir be paliovos prašė gerti. Jis niekur negalėjo eiti. Jis nuvirto ant gūnios daržininko pašiūrėje ir prasivartė ten iki penktadienio ryto, kai auštant liga taip pat netikėtai pasitraukė, kaip ir buvo užėjusi. Nors nuo silpnumo dar virpėjo kojos, jis, slegiamas kažkokios nelaimės nuojautos, atsisveikino su šeimininku ir patraukė į Jeršalaimą. Ten sužinojo, kad nuojauta jo neapgavo. Nelaimė įvyko. Levis buvo minioje ir girdėjo, kaip prokuratorius skelbė nuosprendį.

Kai pasmerktuosius vedė į Plynkalnį, Levis Matas smalsuolių minioje bėgo šalia sargybinių voros, stengdamasis kaip nors nepastebimai pranešti Ješuai bent tai, kad jis, Levis, čia, šalimais, kad neapleido jo paskutinėje kelionėje ir kad meldžiasi, prašydamas Ješuai kuo greitesnės mirties. Bet Ješua, žvelgiantis tolyn, tenai, kur buvo vežamas, žinoma, Levio nematė.

Ir štai, kai procesija nuėjo keliu kokį pusvarstį, palei pat sargybinių vorą minios stumdomą Matą persmelkė paprasta ir geniali mintis, ir tą pat akimirksnį jis įsikarščiavęs apipylė save prakeiksmais, kad ji neatėjo anksčiau. Kareivių vora nebuvo tanki. Tarp jų buvo tarpai. Tiksliai viską apskaičiavęs, miklus žmogus galėjo susilenkęs prasmukti tarp dviejų legionierių, nusigauti iki vežimo ir įšokti į jį. Tada Ješua išgelbėtas nuo kančių.

Akimirksnio užtenka smogti Ješuai peiliu į nugarą, sušukus: „Ješua! Gelbsčiu tave ir išeinu kartu su tavimi! Aš, Matas, tavo ištikimas ir vienintelis mokinys!“ O jeigu Dievas būtų maloningas ir duotų dar vieną laisvą akimirksnį, galima buvo ir pačiam nusidurti, išvengiant mirties ant stulpo. Beje, tai nelabai rūpėjo Leviui, buvusiam mokesčių rinkėjui. Jam buvo vis tiek, kaip mirti. Jis tiktai geidė, kad Ješua, niekam gyvenime nepadaręs nė mažiausios skriaudos, išvengtų kankinimų.