Meistras ir Margarita

Planas buvo labai geras, bet bėda buvo ta, kad Levis neturėjo peilio. Neturėjo jis ir nė vienos monetos.

Niršdamas ant savęs, Levis ištrūko iš minios ir nubėgo atgal į miestą. Įkaitusioje jo galvoje spurdėjo tik viena karštligiška mintis — kaip tučtuojau, kad ir kas būtų, gauti mieste peilį ir pasivyti procesiją.

Laviruodamas tarp traukiančių į miestą karavanų, jis pasiekė miesto vartus ir iškart kairėje pusėje pamatė atdaras duonos krautuvėlės duris. Uždusęs nuo bėgimo įkaitusiu keliu, Levis greit susivaldė, labai oriai įžengė į krautuvėlę, pasisveikino su šeimininke, stovinčia už prekystalio, ir paprašė ją paimti iš lentynos viršutinį kepalą, kuris kažkodėl jam labiausiai patikęs, o kai šeimininkė nusisuko, tyliai ir mikliai čiupo nuo prekystalio daiktą, už kurį geresnio nė būti negalėjo, — išgaląstą kaip skustuvas ilgą duonriekį peilį — ir tuoj šoko lauk iš krautuvės.

Po kelių minučių jis vėl buvo Jafos kelyje. Bet procesijos nebesimatė. Jis leidosi vytis.

Kartais turėdavo griūti tiesiai į dulkes ir atsikvėpti. Jis gulėdavo ten, stebindamas ant mulų jojančius ir pėsčia į Jeršalaimą einančius žmonės. Gulėdavo, klausydamasis, kaip širdis daužosi ne tik krūtinėje, bet ir galvoje, ir ausyse. Truputį atsikvėpęs, pašokdavo ir vėl bėgdavo, bet vis lėčiau ir lėčiau. Kai jis pagaliau tolimoje pamatė skęstančią dulkėse ilgą procesiją, ši buvo jau kalvos papėdėje.

— O, Dieve… — sustenėjo Levis, suprasdamas, kad vėluoja. Ir jis pavėlavo.

Kai baigėsi ketvirtoji bausmės valanda, Levio kančios pasiekė aukščiausią laipsnį, ir jis stačiai pašėlo. Pašokęs nuo akmens, jis sviedė žemėn be reikalo, kaip dabar jam atrodė, pasivogtą peilį, sutraiškė koja gertuvę, sunaikindamas savo vandens atsargas, nusiplėšė nuo galvos gobtuvą, įsitvėrė į savo retus plaukus ir ėmė keikti save.

Jis keikė save, rėkdamas beprasmiškus žodžius, urzgė ir spjaudėsi, plūdo savo tėvą ir mot iną, paleidusius į pasaulį kvailį. Matydamas, kad priesaikos ir keiksmai neveikia ir niekas nuo to saulėkaitoje nesikeičia, jis sugniaužė kaulėtus kumščius, užsimerkęs iškėlė juos į dangų, į saulę, kuri leidosi vis žemiau, prailgindama šešėlius ir ruošdamasi nugrimzti Viduržemio jūron, ir pareikalavo iš Dievo skubaus stebuklo. Jis reikalavo, kad Dievas tučtuojau atsiųstų mirtį Ješuai.

Atsimerkęs jis pamatė, kad ant kalvos neįvyko jokių permainų, išskyrus tai, kad užgeso dėmės, tviskėjusios ant kenturiono krūtinės. Saulės spinduliai krito ant nugarų nukryžiuotiesiems, kurių veidai buvo atgręžti į Jeršalaimą. Tada Levis suriko:

— Prakeikiu tave, Dieve!

Užkimusiu balsu jis švokštė, kad įsitikino Dievo neteisingumu ir daugiau juo nebetiki.

— Tu kurčias! — kriokė Levis. — Jei nebūtum kurčias, tai išgirstum mane ir išsyk jį užmuštum!

Užsimerkęs Levis laukė, kad ugnis nukris iš dangaus, sunaikins jį patį. Taip neatsitiko, ir Levis, nepraverdamas vokų, vėl ėmė burnoti ir plūsti dangų. Jis šaukė, kad esąs visiškai nusivylęs, kad esama ir kitų dievų, ir religijų. Kitas dievas neleistų, niekada neleistų, kad toks žmogus kaip Ješua būtų saulės svilinamas ant stulpo.

— Aš klydau! — šaukė visai užkimęs Levis. — Tu blogio dievas! O gal tavo akis uždengė šventyklos smilkalai, o tavo ausys daugiau nieko negirdi, tik skardžius kunigų balsus. Tu ne visagalis! Tu — juodasis dievas! Prakeikiu tave, plėšikų dieve, jų globėjau ir įkvėpėjau.

Staiga kažkas dvelktelėjo į veidą buvusiam mokesčių rinkėjui, ir kažkas sušlamėjo po jo kojomis. Dar kartą dvelktelėjo, ir tada Levis atsimerkęs pamatė, kad nuo jo prakeiksmų ar dėl kokių nors kitų priežasčių visas pasaulis pasikeitė. Saulė pradingo nepasiekusi jūros, į kurią kas vakarą grimzdavo. Prarijęs ją, iš vakarų grėsmingai ir nepermaldaujamai slinko audros debesis. Jo pakraščiuose jau kunkuliavo baltos putos, juodas padūmavęs pilvas gelsvai švitėjo. Debesis niurnėjo, ir iš jo kartkartėm išnirdavo ugninės gijos. Jafos keliu, per skurdų Giono slėnį, viršum maldininkų palapinių, genami staiga sukilusio vėjo, skriejo dulkių stulpai.

Levis nutilo, stengdamasis atspėti, ar audra, turinti bematant užgriūti Jeršalaimą, bent kiek pakeis nelaimingojo Ješuos likimą. Ir tuoj pat, žvelgdamas į debesį varstančias ugnies gijas, ėmė melsti, kad žaibas trenktų į Ješuos stulpą. Su atgaila žvelgdamas į švarų dangaus plotą, kurio dar nebuvo prarijęs debesis ir kuriame ant šono pakrypę maitvanagiai raižė sparnais, ruošdamiesi sprukti nuo audros, Levis pagalvojo, kad kvailai pasiskubino siųsti prakeiksmus. Dabar Dievas jo neišklausys.