Meistras ir Margarita

— Mes girdėjome Savos Potapovičiaus puikiai padeklamuotą „Šykštųjį riterį“. Tasai riteris vylėsi, kad eiklios nimfos sulėks pas jį, kad jis patirs dar daugybę panašių smagybių. Tačiau, kaip matote, to neįvyko, jokios nimfos nesusibėgo būriu džiaugsmingu, ir savo duoklės mūzos neatnešė, ir jokie rūmai, vos tik jam panorėjus, neiškilo, atsitiko priešingai — gavo galą, užvertė kojas nuo širdies smūgio ant savo skrynios, kurioje slėpė valiutą ir brangenybes. Įspėju, kad ir jūsų laukia panašus likimas, gal net dar baisesnis, jeigu neatiduosite valiutos!

Nežinia, kas čia paveikė, ar Puškino poezija, ar konferansjė proza, bet salėje staiga pasigirdo drovus balsas:

— Aš atiduodu valiutą.

— Maloniai prašom į sceną! — mandagiai pakvietė konferansjė, įbedęs žvilgsnį į tamsią salę.

Scenoje pasirodė nedidelio ūgio šviesiaplaukis pilietis, sprendžiant iš veido, nesiskutęs kokias tris savaites.

— Atleiskite, jūsų pavardė? — pasiteiravo konferansjė.

Nikolajus Kanavkinas, — droviai prisistatė pilietis.

— A! Labai malonu, pilieti Kanavkinai, na?

— Atiduodu, — tyliai pasakė Kanavkinas.

— Kiek?

— Tūkstantį dolerių ir dvidešimt auksinių dešimtrublių.

— Bravo! Viską, ką turite?

Programos vedėjas įsistebeilijo Kanavkinui tiesiai į akis, ir Nikanorui Ivanovičiui net pasirodė, kad iš jo akių ištryško spinduliai, kiaurai it rentgenas pervėrę Kanavkiną. Salė sulaikė kvapą.

— Tikiu! — pagaliau šūktelėjo artistas ir nustojo varstęs jį akimis. — Tikiu! Šitos akys nemeluoja. Juk kiek sykių aš jums sakiau, kad pagrindinė klaida yra ta, kad jūs per menkai vertinate žmogaus akis. Supraskite, kad žodžiai gali nuslėpti teisybę, o akys — niekuomet! Išgirdę netikėtą klausimą, jūs nė nekrūptelite, akimirksniu susitvardote ir žinote, ką reikia sakyti, norėdami nuslėpt i teisybę, kalbate gana įtikinamai ir nė viena raukšlelė nesuvirpa jūsų veide, tačiau, deja, netikėto klausimo pabaidyta teisybė iš jūsų sielos gelmių šokteli į akis, ir viskas baigta. Ji pastebėta, ir jūs įkliuvote!

Labai aistringai išdrožęs šią pamokomą kalbą artistas meiliai pasiteiravo Kanavkiną:

— Kur paslėpta?

— Pas tetą Porochovnikovą, Prečistenkoje.

— A! Pala, pala… pas Klavdiją Iljiničną, ar ne?

— Taip.

— Aha, aha! Toks mažas namelis? O priešais darželis? Kaipgi, žinau, žinau! O kur jūs ten viską laikote?

— Rūsyje, „Einemo“ dėžutėje…

Artistas pliaukštelėjo rankomis.

— Kurgi tai matyta? — apmaudžiai sušuko jis. — Bet jie tenai supelis, sušlaps! Na, kas gali tokiems žmonėms patikėti valiutą? A? Kaip maži vaikai, dievaži!

Kanavkinas pats suvokė, kad prasikalto, ir nusvarino savo gauruotą galvą.

— Pinigai, — kalbėjo toliau artistas, — turi būti laikomi valstybiniame banke, specialiose sausose ir gerai saugomose patalpose, bet nieku gyvu ne tetulės rūsyje, kur juos, tarkime, gali ir žiurkės sugraužti! Stačiai gėda, Kanavkinai! Juk esate suaugęs žmogus.

Kanavkinas jau visai nežinojo kur dėtis, tik pirštu rakinėjo švarkelio atlapą.

— Na gerai, — atlyžo artistas, — kas buvo — pražuvo… — ir staiga pridūrė: — Tiesa: vienu sykiu, kad mašinos veltui nereikėtų varinėti… toji tetulė juk irgi turi? A?

Kanavkinas, anaiptol nesitikėjęs tokio posūkio, krūptelėjo, ir teatre stojo tyla.

— Ei, Kanavkinai, — meiliu balsu ėmė priekaištauti konferansjė, — o aš tave gyriau! Še tau, ėmė ir užsispyrė nei iš šio, nei iš to! Paika tatai, Kanavkinai! Juk aš ką tik šnekėjau apie akis. Juk matyti, kad tetulė turi. Na kam jūs mus kamuojat?

— Turi! — šauniai riktelėjo Kanavkinas.

— Bravo! — riktelėjo konferansjė.

— Bravo! — griausmingai suriaumojo salė.

Kai vėl stojo tyla, konferansjė pasveikino Kanavkiną, paspaudė jam ranką, pasiūlė mašiną grįžt i namo į miestą ir liepė kažkam užkulisyje ta pačia mašina užsukti pas tetulę ir pakviesti ją į moterų teatrą pasižiūrėti programos.

— Tiesa, norėjau paklausti, ar teta nesakė, kur slepia savo turtą? — pasidomėjo konferansjė, mandagiai siūlydamas Kanavkinui papirosą ir uždegtą degtuką. Tasai užsirūkė ir kažkaip liūdnai šyptelėjo.

— Tikiu, tikiu, — atsidusęs tarė artistas, — toji sena godišė ne tik sūnėnui, pačiam velniui nepasakys. Ką gi, mėginsime pažadinti jos žmogiškus jausmus. Galbūt dar ne visos stygos surūdijo lupikautojos sieliūkštėje. Viso gero, Kanavkinai!

Ir laimingasis Kanavkinas išvažiavo. Artistas pasidomėjo, ar nėra daugiau norinčių atiduoti valiutą, tačiau jam atsakė tyla.

— Dievaži, keisti žmonės! — gūžtelėjęs pečiais, sumurmėjo artistas, ir uždanga paslėpė jį.

Šviesos užgeso, kurį laiką buvo tamsu, o iš tolybių atskrido nervingas tenoras, dainuojantis:

„Tas auksas mano, jo kalnai man širdį glostys amžinai!“ Vėliau tolybėse dusyk nuaidėjo plojimai. — Moterų teatre kažkokia poniutė atiduoda, — nelauktai prabilo rudabarzdis Nikanoro Ivanovičiaus kaimynas ir atsidusęs pridūrė: — Ak, jeigu ne mano žąsys!.. Aš laikau, mielasis, Lianozove kapotynių žąsis. Bijau, kad be manęs jos nudvės. Paukščiai, skirti kautynėms, lepūs, reikalauja priežiūros… Ak, jeigu ne žąsys! Puškinu manęs nenustebinsi, — ir jis vėl atsiduso.