Meistras ir Margarita

Volando akis tviskėjo kaip vienas šių langų, nors Volandas sėdėjo atsukęs į vakarus nugarą.

Tačiau kažkas privertė Volandą nusigręžti nuo miesto ir sutelkt i dėmesį į apvalų bokštą, stūksantį ant stogo jam už nugaros. Iš bokšto sienos žengė apskuręs, moliu aplipęs paniuręs juodabarzdis žmogus su chitonu ir savo darbo sandalais.

– Žiū! — šūktelėjo Volandas, su pašaipa žvelgdamas į ateivį. — Tave tai jau užvis mažiausiai tikėjausi čionai išvysti! Kokie vėjai tave atpūtė, nekviestasis, bet lauktas svety?

— Aš atvykau pas tave, blogio dvasia ir šešėlių valdove, — atsakė ateivis, iš padilbų nedraugiškai žvelgdamas į Volandą.

— Jeigu atėjai pas mane, tai kodėl su manim nepasisveikinai, buvęs mokesčių rinkėjau?

— rūsčiai prabilo Volandas.

— Nenoriu, kad tu būtum sveikas ir gyvas, — įžūliai atsakė ateivis.

— Tačiau turėsi su tuo susitaikyti, — atšovė Volandas, ir šypsnys perkreipė jo lūpas, — vos pasirodęs ant stogo, išsyk padarei paikystę, ir pasakysiu tau, kokią — paika tavo kalbos intonacija. Tu ištarei savo žodžius taip, tarytum nepripažintum nei šešėlių, nei blogio. Gal malonėtum pagalvoti apie tokį klausimą: ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai? Juk šešėliai krinta nuo daiktų ir žmonių. Štai mano špagos šešėlis. Tačiau šešėlius meta ir medžiai, ir gyvi padarai. Ar tik nenorėtum tu nusiaubti viso žemės rutulio, išrauti visų medžių ir išnaikinti visų gyvių, idant patenkintum savo įgeidį mėgautis plika šviesa? Tu kvailas.

— Nesiginčysiu su tavim, senas sofiste, — atsakė Levis Matas.

— Tu nė negali su manim ginčyt is dėl tos priežasties, kurią ką tik minėjau, — tu kvailas, — atsakė Volandas ir paklausė: — Na, nevargink manęs, sakyk trumpai, ko atėjai?

— Jis atsiuntė mane.

— Ką jis tau liepė perduoti, verge? — Aš ne vergas, — vis labiau niršdamas, atsakė Levis Matas, — aš jo mokinys.

— Mudu kaip visuomet šnekam skirtingom kalbom, — atsiliepė Volandas, — bet dalykai, apie kuriuos mes šnekamės, nuo to nesikeičia. Taigi…

— Jis perskaitė meistro kūrinį, — prašneko Levis Matas, — ir prašo, kad tu pasiimtum meistrą ir suteiktum jam ramybę. Ne jaugi tau sunku tai padaryti, blogio dvasia?

— Man niekas nesunku, — atsakė Volandas, — ir tu tai puikiai žinai, — jis patylėjo ir pridūrė: — O ko jūs nepasiimat jo pas save, į šviesos karalystę?

— Jis nenusipelnė šviesos, jis nusipelnė ramybės, — liūdnu balsu tarė Levis.

— Perduok, kad padarysiu, — atsakė Volandas ir, žybtelėjęs savąja akimi, pridūrė: — Ir tučtuojau dink.

— Jis prašo, kad jūs pasiimtumėte ir moterį, kuri jį mylėjo ir dėl jo kentėjo, — pirmąkart maldaujamu balsu kreipėsi Levis į Volandą.

— Be tavęs mes niekaip nebūtumėm susiprotėję. Išeik.

Levis Matas dingo, o Volandas pasišaukė Azazelą ir įsakė:

— Skrisk pas juos ir viską sutvarkyk.

Azazelas pasišalino iš terasos, ir Volandas liko vienas.

Tačiau jo vienatvė truko neilgai. Terasos akmenimis sukaukšėjo žingsniai, pasigirdo įsismaginę balsai, ir priešais Volandą išdygo Korovjovas ir Begemotas. Tačiau šįsyk storulis primuso nebeturėjo, jis buvo apsikrovęs kitokiais daiktais. Po pažastim nešėsi nedidelį peizažėlį aukso rėmuose, per ranką buvo persimetęs smarkiai apdegusį virėjo chalatą, o kitoje rankoje laikė sveiką lašišą su oda ir uodega. Abu jie trenkė svilėsiais, Begemoto snukis buvo paišinas, o kepurė apsvilusi.

— Sveiki, mesire! — suriko nenuoramų porelė, o Begemotas pamojavo lašiša.

— Nieko sau, — tarė Volandas.

— Mesire, tik pamanykit, — nesitverdamas džiaugsmu, riktelėjo Begemotas, — aš buvau palaikytas plėšiku!

— Sprendžiant iš tavo grobio, — atsakė Volandas, nužvelgdamas peizažėlį, — tu ir esi plėšikas.

— Patikėkit, mesire… — jausmingu balsu pradėjo Begemotas.

— Netikiu, — trumpai atkirto Volandas.

— Mesire, prisiekiu, aš mėginau didvyriškai gelbėti viską, kas buvo įmanoma, ir štai viskas, ką pasisekė ištraukti iš ugnies.

— Verčiau pasakyk, nuo ko Gribojedovas užsidegė? — paklausė Volandas.

Abudu, Korovjovas ir Begemotas, skėstelėjo rankomis pakėlę į dangų akis, o Begemotas sušuko:

— Nesuprantu! Mudu sau gražiai, tylutėliai sėdėjome, užkandžiavome…

— Staiga — pykšt, pykšt! — ėmė toliau pasakoti Korovjovas. — Šūviai! Apkvaišę iš baimės, mudu su Begemotu leidomės bėgti į bulvarą, persekiotojai puolė mums pavymui, mudu puo lėme link Timiriazevo!..

— Tačiau pareigos jausmas, — įsiterpė Begemotas, — nugalėjo mūsų gėdingą baimę, ir mudu grįžome.

— Ak, grįžote? — tarė Volandas. — Na, tada, aišku, namas sudegė ligi pamatų.

— Ligi pamatų! — graudžiai patvirtino Korovjovas. — Tiesiogine šių žodžių prasme ligi pamatų, mesire, jūs labai taikliai pasakėte. Vieni nuodėguliai!

— Aš puoliau, — pasakojo Begemotas, — į posėdžių salę, — tai toji su kolonomis, mesire, — tikėdamasis išgelbėti ką nors vertinga. Ak, mesire, mano žmona, jeigu aš ją turėčiau, bent dvidešimt kartų galėjo likti našle! Tačiau laimė, mesire, kad esu nevedęs, ir aš atvirai pasakysiu — džiaugiuosi, kad esu nevedęs. Ak, mesire, argi galima viengungio laisvę iškeist i į tą sunkų jungą!