Meistras ir Margarita

— Dabar tu nejučiomis pasakei teisybę, — prabilo ji, — velnias žino, kas darosi, ir velnias, patikėk, viską sutvarkys! — jos akys ūmai sublizgo, ji stryktelėjo nuo sofos, pasileido šokti vietoje ir šūkčioti: — Kokia aš laiminga, kokia aš laiminga, kokia aš laiminga, kad sudariau su juo sandėrį! O šėtone, šėtone… Mielasis mano, tamsta turėsi gyventi su ragana, — tada ji puolė prie meistro, apsikabino jo kaklą ir ėmė bučiuoti lūpas, nosį, skruostus. Juodų išsidraikiusių plaukų sruogos kuteno jam veidą, nuo bučinių kaito skruostai ir kakta.

— O tu iš tikrųjų pasidarei panaši į raganą.

— Aš juk nė neneigiu, — atsakė Margarita, — esu ragana ir labai tuo džiaugiuosi!

— Na gerai, — kalbėjo meistras, — jei ragana, tai ragana. Puiku! O aš, matyt, esu pagrobtas iš ligoninės! Irgi labai gražu. Tarkim, kad ir čionai sugrąžintas… Galima net įsivaizduoti, kad niekas mudviejų nepasiges… Tačiau sakyk man, dėl Dievo meilės, kaip ir iš ko mes gyvensim? Taip kalbėdamas, aš rūpinuosi tavimi, patikėk!

Tuo metu langelyje pasirodė bukanosiai batai ir apačia kelnių siaurais dryželiais. Paskui tos kelnės sulinko per kelius ir dienos šviesą užtemdė masyvus kažkieno užpakalis.

— Aloizijau, tu namie? — kažkur aukštai, viršum kelnių, paklausė balsas už lango.

– Štai, prasideda, — tarė meistras.

— Aloizijus? — pasidomėjo Margarita, prisiartinusi prie lango. — Jis vakar suimtas. O kas jo teiraujasi? Jūsų pavardė?

Akies mirksniu keliai ir užpakalis dingo, pasigirdo vartelių pokštelėjimas, ir viskas vėlei nurimo. Margarita griuvo ant sofos ir ėmė taip kvatotis, kad net ašaros ištryško jai iš akių. Bet kai ji nurimo, jos veido išraiška nepaprastai pasikeitė, ji prašneko rimtai ir kalbėdama nuslydo nuo sofos, prišliaužė prie meistro kojų ir, žvelgdama į akis, ėmė glostyti jo galvą.

— Vargšeli mano, kiek tu prisikentei, kiek tu prisikentei! Tik aš viena žinau. Pažvelk, tavo plaukuose žilos gijelės, amžina raukšlė palei lūpas. Vieninteli mano, mielasis mano, negalvok apie nieką. Tu turėjai labai daug galvoti, dabar aš galvosiu už tave! Ir aš pažadu tau, pažadu, kad viskas bus nuostabiai gerai.

— Aš nieko nebijau, Margo, — ūmai atsakė jai meistras, pakėlė galvą ir pasirodė jai toks, koks buvo tuomet, kai kūrė tai, ko niekados nematė, bet aiškiai žinojo, kad taip buvo, — nebijau, nes jau viską patyriau. Aš gąsdintas pergąsdintas, manęs nebegalima išgąsdinti.

Bet man gaila tavęs, Margo, štai kur bėda, štai kodėl aš visą laiką kartoju vieną ir tą patį.

Atsipeikėk! Kam tau žlugdyti savo gyvenimą su elgeta ir paliegėliu? Grįžk namo!

Gailiuosi tavęs, todėl taip kalbu.

— Ak tu, — kratydama susivėlusią galvą, šnibždėjo Margarita, — ak tu, netikėli, nelaimingas žmogau. Vakar aš visą naktį tirtėjau nuoga dėl tavęs, atsisakiau savo prigimties, išmainiau ją į kitą, mėnesių mėnesius kiūtojau tamsioje kamarėlėje ir galvojau tik apie vieną dalyką — apie audrą virš Jeršalaimo, aš visas akis išverkiau, o dabar, kai mus užgriuvo laimė, tu mane veji? Na ką gi, aš išeisiu, išeisiu, bet atsimink, kad tu žiaurus žmogus! Jie nuniokojo tavo sielą!

Graudus švelnumas užliejo meistro širdį, jis nežinia kodėl pravirko, įsikniaubęs Margaritai į plaukus. Jos pirštai virpėdami glostė meistro smilkinius, raudodama ji kuždėjo:

— Gijos, baltos gijos, mano akyse tavo galvą apkrenta sniegas, ak, vargšė kankinio galva! Žiūrėk, kokios tavo akys! Jose — dykuma… O pečiai, naštos slegiami pečiai…

Suluošino, suluošino… — jau be sąryšio kalbėjo Margarita, krūpčiodama nuo raudos.

Tuomet meistras nusibraukė ašaras, pakėlė klūpančią Margaritą, atsistojo ir tvirtu balsu tarė:

— Gana! Tu mane sugėdinai. Aš niekada daugiau nepasiduosiu silpnadvasiškumui ir nekalbėsiu daugiau apie tai, būk rami. Žinau, kad mes abu esame aukos psichinės ligos, kurią, galimas daiktas, aš perdaviau tau… Na, ką gi, drauge nešim šią naštą.

Margarita palietė lūpomis meistro ausį ir sušnibždėjo:

— Prisiekiu tau tavo gyvybe, prisiekiu tavo nuspėtu žvaigždininko sūnum, viskas bus gerai.

— Gerai, gerai, — atsiliepė meistras ir nusijuokęs pridūrė: — Žinoma, kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, kaip kad mudu su tavim, jie pradeda ieškoti antgamtiškų jėgų pagalbos! Na, ką gi, sutinku ir aš jos ieškoti. — Na matai, na matai, dabar tu toks kaip anksčiau, tu juokauji, — atsakė Margarita, — trauk velniai visus tavo mokytus žodžius. Antgamtiškos ar neantgamtiškos — ar ne tas pats? Aš noriu valgyti.

Ir ji nusitempė meistrą už rankos prie stalo.

— Kažin, ar tie valgiai tučtuojau neprasmegs skradžiai žemės arba neišskris pro langą? — visai nusiraminęs kalbėjo jis.

— Neišskris!

Tą pačią akimirką pro langelį pasigirdo sniaukrojantis balsas:

— Ramybė jums.

Meistras krūptelėjo, o Margarita, jau pripratusi prie netikėtumų, šūktelėjo:

— Juk tai Azazelas! Ak, kaip džiugu, kaip šaunu! — ir ji, sušnibždėjusi meistrui: — Va matai, matai, kad mūsų nepalieka vienų! — šoko atidaryti durų.

— Bent susisiaustum, — riktelėjo meistras jai pavymui.

— Nusispjaut, — atsiliepė Margarita jau iš koridoriaus.