Meistras ir Margarita

— Vėl įsileidai niekus taukšti, — tarstelėjo Volandas.

— Klausau ir pasakoju toliau, — atsakė katinas, — taigi štai peizažiukas. Daugiau nieko iš salės nepajėgiau išnešti, liepsna nutvilkė man veidą. Nulėkiau į sandėlį, išgelbėjau lašišą.

Nulėkiau į virtuvę, išgelbėjau chalatą. Manau, mesire, kad padariau viską, ką galėjau, ir nesuprantu, kodėl jūsų veido išraiška tokia skeptiška.

— O ką veikė Korovjovas, kol tu plėšikavai? — paklausė Volandas.

— Aš padėjau ugniagesiams, mesire, — paaiškino Korovjovas, rodydamas perplėštas kelnes.

— Na, jeigu taip, tai, be abejonės, teks statyti naują namą.

— Jis bus pastatytas, mesire, — atsiliepė Korovjovas, — drįstu jus patikinti.

— Na, tuomet lieka tik palinkėti, kad jis būtų geresnis už ankstesnįjį, — pasakė Volandas.

— Taip ir bus, mesire, — tarė Korovjovas.

— Manimi galite drąsiai pasikliauti, — pridūrė katinas, — aš tikras pranašas.

– Šiaip ar taip, mes parvykome, mesire, — atraportavo Korovjovas, — ir laukiame jūsų paliepimų.

Volandas pakilo nuo kėdutės, priėjo prie pat baliustrados ir, atsukęs palydai nugarą, vienas ilgai tylomis žvelgė į tolį. Paskui sugrįžo atgal, vėl atsisėdo ant kėdutės ir tarė:

— Jokių paliepimų nebus — jūs padarėte viską, ką galėjote. Kol kas man jūsų paslaugų nebereikia. Galite ilsėtis. Tuoj atūš audra, paskutinė audra, ji užbaigs viską, ką reikia užbaigt i, ir mes leisimės į kelionę.

— Labai gerai, mesire, — atsakė abu pajacai ir pradingo kažkur už apvalaus centrinio bokšto, stūksančio pačiame terasos viduryje.

Audra, apie kurią kalbėjo Volandas, jau tvenkėsi horizonte. Vakaruose pakilo juodas debesis ir nurėžė pusę saulės. Paskui debesis uždengė ją visą. Terasoje pasidarė vėsoka.

Dar po valandėlės sutemo.

Tamsa, atslinkusi iš vakarų, apgaubė milžinišką miestą. Išnyko tiltai, rūmai. Viskas dingo, lyg nė nebūtų buvę pasaulyje. Ugninė gija nuvingiavo per dangų. Paskui miestą supurtė griausmas. Jis pasikartojo, ir prasidėjo audra. Volandas pasidarė nematomas, jį paslėpė rūkas.

XXX skyrius METAS! METAS!

– Žinai, — kalbėjo Margarita, — kai tu praeitą naktį užmigai, aš kaip tik skaičiau apie tamsą, atslinkusią nuo Viduržemio jūros… ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kažkodėl visą laiką neišeina man iš galvos. Man atrodo, kad ir dabar bus lietus. Jauti, kaip gaiviai padvelkė vėjas?

— Visa tai puiku ir gražu, — rūkydamas ir ranka sklaidydamas dūmus, atsakė meistras, — tie stabai, dievai jų nematė, bet kas toliau bus, visai nenumanau! Jiedu kalbėjosi saulei leidžiantis, kaip tik tuo metu, kai į terasą pas Volandą atkako Levis Matas. Pusrūsio langelis buvo pravertas, ir, jeigu kas nors būtų žvilgtelėjęs į vidų, jį būtų nustebinusi keista pašnekovų išvaizda. Margarita ant nuogo kūno buvo užsimetusi juodą apsiaustą, o meistras vilkėjo ligoninės drabužiais. Taip buvo todėl, kad Margarita neturėjo kuo apsirengti, nes visi jos drabužiai liko namie, ir, nors tie namai buvo netoli, žinia, nebuvo nė kalbos apie tai, kad ji galėtų tenai nueiti ir parsinešti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumai kabojo spintoje, tarsi jis nė nebūtų niekur išvykęs, paprasčiausiai nenorėjo persirengti, aiškindamas Margaritai, kad tučtuojau prasidės kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirmą kartą po anos rudens nakties nusiskuto (ligoninėje jam mašinėle apkirpdavo barzdą).

Kambarys irgi atrodė keistokai, šiame chaose sunku buvo susigaudyti. Ant kilimo gulėjo rankraščiai, jie gulėjo ir ant sofos. Ant krėslo buvo padėta atskleista knyga. O ant apskrito stalo stovėjo sukrauti valgiai, tarp jų ir keli buteliai. Iš kur atsirado visi tie valgiai ir gėrimai, nežinojo nei Margarita, nei meistras. Atsibudę jiedu viską pamatė ant stalo.

Išmiegoję ligi šeštadienio vakaro, meistras ir jo draugė jautėsi atsigavę, tik viena smulkmena dar priminė vakarykščius nuotykius. Abiem truputį gėlė kairįjį smilkinį.

Tačiau bet kas, pasiklausęs jų pokalbio pusrūsio kambarėlyje, būtų galėjęs įsitikinti, kad abiejų psichika gerokai pasikeitusi. Bet klausytis jų pokalbio nebuvo kam. Šis kiemelis tuo ir buvo puikus, kad visada buvo tuščias. Kasdien vis vešliau žaliuojančios liepos ir gluosnis palangėje skleidė pavasario kvapą, ir lauke kylant is vėjelis nešė šį kvapą į pusrūsį.

— Kad tave kur velniai! — nelauktai sušuko meistras. — Tik pamanyk, kas dedasi, — jis užgesino peleninėje nuorūką ir suspaudė delnais galvą. — Klausyk, juk tu protingas žmogus ir niekados nebuvai pamišusi. Ar tu tikrai tiki, kad vakar mes buvome pas šėtoną?

— Tikrai tikiu, — atsakė Margarita.

– Žinoma, žinoma, — ironiškai tarė meistras, — vadinasi, vietoj vieno bepročio dabar atsirado du! Ir vyras, ir žmona, — jis iškėlė rankas į dangų ir suriko: — Ne, čia jau velnias žino, kas darosi, velnias, velnias, velnias!

Užuot atsakiusi, Margarita griuvo ant sofos, ėmė kvatotis, mataruoti basomis kojomis ir tik paskui sušuko:

— Oi, neištversiu! Oi, neištversiu! Tik pasižiūrėkit, į ką tu panašus!

Kol susigėdęs meistras timpčiojo ilgas apatines ligoninės kelnes, Margarita kvatojosi, bet paskui surimtėjo.