Meistras ir Margarita

Ir štai Azazelas jau lankstėsi, sveikinosi su meistru, žybčiojo jam savo žvaira akimi, o Margarita šūkčiojo:

— Ak, kaip smagu! Niekuomet gyvenime taip nesidžiaugiau! Atleiskite, Azazelai, kad aš nuoga!

Azazelas prašė nesijaudinti, sakėsi matęs ne tik nuogų moterų, bet net moterų su visai nudirta oda, mielai atsisėdo prie stalo, prieš tai kertelėn palei krosnį padėjęs kažkokį ryšulį, susuktą į tamsų brokatą.

Margarita įpylė Azazelui konjako, ir šis su malonumu išgėrė. Nenuleisdamas nuo jo akių, meistras pastalėje patyliukais žnaibė sau kairės rankos riešą. Bet žnaibymas negelbėjo. Azazelas neištirpo ore, tiesą sakant, nebuvo nė tokio reikalo. Tas rusvaplaukis mažaūgis žmogelis visai nebuvo baisus, — gal tik tas baltas valkius ant akies, tačiau tokių dalykų būna ir be jokių burtų, gal tik jo apranga ne visai įprasta — kažkokia sutana ar apsiaustas — tačiau, gerai pagalvojus, ir tokių drabužių būna. Konjaką jis irgi gėrė šauniai kaip visi normalūs žmonės, pilnomis taurelėmis, neužkąsdamas. Nuo to konjako meistrui ėmė svaigti galva, jis pagalvojo:

„Ne, Margarita teisi! Aišku, kad priešais mane sėdi velnio pasiuntinys. Juk aš pats visai neseniai, užpraeitą naktį, įrodinėjau Ivanui, kad anas prie Patriarcho tvenkinių tikrai buvo sutikęs šėtoną, o dabar kažkodėl išsigandau šios minties ir pradėjau kažką pliaukšt i apie hipnozę ir haliucinacijas. Kokia čia, po velniais, hipnozė!“ Jis atidžiau įsižiūrėjo į Azazelą ir pamatė, kad pastarojo akyse slypi kažkoks rūpestis, kažkokia mintis, kurios jis kol kas nesako. „Jis ne šiaip sau atėjo į svečius, jis turi kažkokią užduotį“, — pamanė meistras.

Pastabumas jo neapgavo.

Išlenkęs trečią stikliuką konjako, kuris Azazelo nėmaž neveikė, svečias taip prašneko:

— Jaukus rūsiukas, velniai mane griebtų! Tik štai klausimas: ką veikti tame rūsyje!

— Ir aš tą patį sakau, — nusijuokęs atsiliepė meistras.

— Azazelai, kam jūs užduodat man širdį? — paklausė Margarita. — Kaip nors!

— Ką jūs, ką jūs, — sušuko Azazelas. — Aš visai nenorė jau užduoti jums širdies. Aš ir pats manau — kaip nors. Beje! Vos nepamiršau, mesiras siunčia jums linkėjimų, taip pat liepė pasakyti, kad kviečia jus į nedidelę iškylą, jeigu, žinoma, jūs panorėsite. Ką jūs į tai pasakysite?

Margarita pastalėje koja bakstelėjo meistrą. — Su didžiausiu malonumu, — atsakė meistras, stebėdamas Azazelą, o šis vėl prabilo:

— Tikimės, kad ir Margarita Nikolajevna neatsisakys?

— Aš tikrai neatsisakysiu, — tarė Margarita, ir jos koja vėl užkliudė meistro blauzdą.

— Nuostabu! — apsidžiaugė Azazelas. — Mėgstu greitą darbą! Viens, du — ir baigta! Ne taip, kaip anąsyk Aleksandro sodelyje.

— Ak, Azazelai, nepriminkit man! Tuomet buvau kvaila. Beje, manęs negalima labai smerkti — juk ne kasdien pasitaiko susitikti piktąją dvasią!

— Išties, — patvirtino Azazelas, — kasdien susitikti būtų daug maloniau!

— Man ir pačiai patinka greitis, — įsijautusi kalbėjo Margarita, — patinka greitis ir nuogybė… Kaip iš mauzerio — žybt! Ak, kaip jis šaudo, — šūktelėjo Margarita meistrui. — Septyniukė po pagalve, į bet kurią akį! — Margarita apgirto, jos akys žibėjo.

— Ir vėl pamiršau, — riktelėjo Azazelas, plojęs sau per kaktą, — visai nuo koto nusivariau.

Juk mesiras siunčia jums dovanų, — jis pasisuko į meistrą, — butelį vyno. Prašom atkreipti dėmesį, tai tas pats vynas, kurį gėrė Judėjos prokuratorius. Falerno vynas.

Savaime aišku, kad tokia retenybė labai sudomino ir Margaritą, ir meistrą. Azazelas iš tamsaus laidotuvių brokato išvyniojo apgliaumėjusį ąsotį. Jie uostė vyną, paskui prisipylė stiklines, žvelgė pro jį į temstantį prieš audrą langą. Regėjo, kaip viskas dažosi kraujo spalva.

– Į Volando sveikatą! — pakėlusi savo stiklinę, sušuko Margarita.

Visi trys palietė stiklines lūpomis ir nugėrė po didelį gurkšnį. Tučtuojau aptemęs prieš audrą pasaulis ėmė gest i meistro akyse, jam užėmė kvapą, jis pajuto, kad ateina galas.

Meistras dar spėjo pamatyt i, kaip mirt inai išblyškusi Margarita bejėgiškai ištiesė į jį rankas, sukniubo ant stalo, paskui susmuko ant grindų.

– Žudikas, — dar spėjo šūktelėti meistras. Jis mėgino sugriebti gulintį ant stalo peilį ir smogti Azazelui, bet ranka bejėgiškai nuslydo staltiese, visas rūsys nusidažė juoda spalva, o paskui visai išnyko. Jis nugriuvo aukštielninkas, ir griūdamas prasiskėlė smilkinį į rašomojo stalo kampą.

Kai nunuodytieji nutilo, Azazelas šokosi veikti. Pirmiausiai jis išlėkė pro langą ir po kelių sekundžių buvo name, kuriame gyveno Margarita Nikolajevna. Visuomet kruopščiai ir t iksliai savo pareigas at liekąs Azazelas norėjo pasitikrinti, ar viskas padaryta kaip reikiant. Viskas vyko kaip pridera. Azazelas pamatė, kaip grįžtančio vyro laukiant i paniurusi moteris išėjo iš savo miegamojo, ūmai išblyško, stvėrėsi už širdies ir, bejėgiškai riktelėjusi:

— Nataša! Kas nors… čionai! — susmuko svetainėje ant grindų, nepriėjusi iki kabineto.

— Tvarka, — tarė Azazelas. Po akimirksnio jis jau stovėjo šalia parblokštų meilužių.